Artimo žmogaus netektis yra paversta į religijų pasipelnymo kultą. Visose religijose priimta, kad po netekties gedulas trunka apie metus, tačiau kartais tai užsitęsia ir ilgiau.
Patyrus netektį svarbu pasistengti gyventi įprastą, normalų gyvenimą. Artimo žmogaus netektimi susitaikyti nebus sunku, jeigu nebijosite ir nevengsite aplankančių emocijų. Nereikia to slėpti ir viešumoje, jokių būdų negalima dirbtinai “vaidinti”, kad su jumis viskas gerai ir laikyti emocijas užgniaužus viduje.
Pasakykite sau, kad jūs susidūrėte su tuo, su kuo susiduria visi. Tai reikia priimti kaip natūralų procesą – „Būties cikliškumas“, susijusių atgimimų grandinė (gimimas, gyvenimas, mirtis).
Fizinio kūno mirtis
Organizme vykstant gyvybinės veiklos procesams, ląstelės nuolat žūva, tačiau jų vietą pakeičia naujos (plačiau žr. mitozė). Mirtis ištinka, kai sutrinka darni organizmo arba organizmo ir aplinkos apykaita. Mirties priežastys gali būti: progresuojantys senėjimo pakitimai, patologiniai procesai (įvairios ligos), gyvybę nutraukiantys įvairūs aplinkos veiksniai (pvz., savižudybė, avarija, nelaimingas atsitikimas, nužudymas).
Dvasinė gyvybė
Dvasia religijoje tapatinama su religiniais Dievais, antgamtine esybe, į kurią galima tik tikėti. Dvasia yra kaip sąmonė egzistuojanti atskirai nuo žmogaus, arba sąmonė kaip savarankiška jėga, kuri kūnui tapus nebetinkamu, ji šį kūną palieka. Žmogaus dvasia palikusi kūną tampą visko visuma.
Ar verta mirus artimui žmogui imtis dirbtinų veiksmų ir stengtis išsivaduoti nuo kamuojamo streso ir kitų išgyvenimų? Šiame vaizdo įrašė pabadysiu apžvelgti būtent šį momentą: ar verta dirbtinai vengti aplankančių emocijų?
Man labiau patinka rašytojo Vytauto Petkevičiaus pasakymas: „Mirtis – vartai į naują gyvenimą”. Visa kita – religinis-politinis niekalas.
ir Viktoras, duhovnus skrepus trotina.
Nebuvo NIEKO TEIGIAMO – Visur buvo tik apie Lietuvos “okupacija”, buvo knisamasi visoje Lietuvos Istorijoje – kaip Lietuviams buvo blogai….Ir dabar – Nebijokyte Numirti….