Kai 2022 m. Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, Vakarai tikėjosi, kad griežtos sankcijos ir karinė parama Kijevui privers Kremlių greitai atsitraukti. Tačiau karui virtus ilgalaikiu, sekinančiu konfliktu, ryškėja tikroji Maskvos strategija. Tai nėra vien kova dėl teritorijų Ukrainoje – tai gerai apgalvotas, ilgalaikis planas, nukreiptas į Europos, o ypač jos ekonominio variklio Vokietijos, vidinį destabilizavimą. Naujausi politiniai sukrėtimai Vokietijoje rodo, kad ši strategija duoda vaisių: sekinimo karas pamažu stumia didžiausią Europos Sąjungos valstybę į gilią geopolitinę ir vidinę transformaciją.
Ilgalaikio konflikto logika remiasi paprasta prielaida: autoritarinė Rusija gali pakelti ilgalaikius ekonominius sunkumus ir žmogiškuosius nuostolius lengviau nei demokratinės Vakarų visuomenės, kurių politinis stabilumas priklauso nuo rinkėjų piniginių ir kasdienio komforto. Vokietija tapo pagrindiniu šio spaudimo taikiniu. Dešimtmečius jos pramonės sėkmė rėmėsi pigiomis rusiškomis dujomis, o saugumas – JAV gynybos skėčiu.
Nutraukus energetinius ryšius su Maskva, šalis susidūrė su struktūrine ekonomine stagnacija, infliacija ir išaugusiomis gamybos sąnaudomis. Šį ekonominį neapibrėžtumą dar labiau sustiprino socialinė įtampa, kilusi dėl šalyje apsistojusių milijonų karo pabėgėlių, o tai Kremliaus informacinėje erdvėje ir Vokietijos radikalų lūpose buvo pradėta vadinti vokiečių pabudimu – peršančiu mintį, kad Berlynas privalo atsisakyti svetimo karo Ukrainoje, nutraukti sankcijas ir sugrįžti prie nacionalinių interesų.
Šio visuomenės nuovargio ir ekonominio nepasitenkinimo rezultatas – dramatiškos permainos Vokietijos politiniame žemėlapyje, kurias geriausiai iliustruoja pastarojo meto regioniniai rinkimai, kur kraštutinės dešinės partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) pasiekė istorinius rezultatus, o tam tikrose Rytų Vokietijos žemėse surinko net virš 40 % balsų.
Ukrainos karo vilkinimas iš tiesų yra viena pavojingiausių Kremliaus strategijų, kuria siekiama sugriauti Vakarų vienybę iš vidaus, ir Vokietijoje ši taktika atvėrė gilius socialinius bei regioninius plyšius, tačiau šalies politinė sistema kol kas demonstruoja atsparumą, o ateinantys federaliniai rinkimai bus galutinis testas, parodysiantis, ar Berlynas sugebės išlaikyti savo transatlantinį kursą, ar Putino strategija privers Vokietiją kapituliuoti prieš savo pačios vidaus politikos krizę.
Ši politinė revoliucija toli gražu nesibaigia ties viena žeme: jau netrukus rinkimai persikels ir į kitus Vokietijos regionus, pavyzdžiui, Berlyną bei Meklenburgą-Priešakinę Pomeraniją. Šiose teritorijose, ypač šalies rytuose, apklausos taip pat pranašauja triuškinančią AfD partijos sėkmę, kuri įvardijama kaip netiesioginė V. Putino pergalė.