Visų politinių žmogžudysčių gijos veda pas Vytautą Landsbergį

1990 m. spalio 5 d. buvo susprogdinta Kryžkalnyje esanti skulptūra „Motina“ – teroristai padėjo sprogstamosios medžiagos ir sukėlė sprogimą, apgadindami skulptūrą.

Tie sprogdintojai net neslepia, kad tai padarė, tačiau savo poelgiu dabar jau nebesididžiuoja. Tai Vytautas Šustauskas ir šiaulietis savanoris Žilvinas Razminas.

Vytautas Šustauskas liudija, kad šį Vytauto Landsbergio nurodymą jam perdavė Vytauto Landsbergio nepakeičiamas padėjėjas Lietuvos Laisvės Lygos narys Andrius Tučkus, už šią provokaciją pažadėjęs 1000 USD atlygį. Kaip turėjo jaustis Žilvinas Razminas, gavęs šią užduotį iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo simboliu tapusio asmens, tegali pasakyti jis pats.

Prisidėjau prie tos akcijos, – pasakojo Ž.Razminas, – dalyvavau apgadinant šį paminklą, nes nepavyko jo sunaikinti. Tačiau dabar visai nesididžiuoju tuo, ką padariau, netgi priešingai. Tada man atrodė, kad viską, ką man sakė kariuomenės vadai ir  valdžia, yra teisinga, ir kad mes kovojame už Lietuvą. Tačiau dabar man viskas atrodo priešingai – tai, ką mes darėme dėl Lietuvos, tai dabar man atrodo, kad mes kenkėme Lietuvai. Naikinti meno paminklus, nesvarbu, kad jie atstovavo ne mūsų ideologijai, dabar man atrodo nežmoniška ir nusikalstama. Kai sprogdinau bombą, gabalą skulptūros – su menininko inicialais – pavyko nuskelti. Ir tada man suskaudo širdį – atrodo, sprogdinau gerai, tačiau menininkas dirbo – puikiai žinau, kiek reikia įdėti darbo, kad sukurti tokį paminklą. Tuo labiau apmaudu, kad po to atėjo kažkoks Audriaus Butkevičiaus šnipelis ir mums už šį darbą automobilyje sumokėjo po 50 dolerių. Paskui, kai sužinojome, kas mums tuos pinigus padavė – tai buvo Andrius Tučkus, V.Landsbergio šešėlis ir jo dešinioji ranka . Dėl to mes pasipiktinome signatarės Nijolės Oželytės pasisakymu televizijoje, kad tie, kurie susprogdino tą skulptūrą, buvo rusų agentai. O tai kaip tada pavadinti tuos, kuris per Tučkų užsakė ir sumokėjo už šį teroro aktą? Gal tai yra trigubas agentas, tas Vytautas Landsbergis? Todėl visų tų, kuriems ši skulptūra buvo brangi, aš labai atsiprašau“.

Nuotr. – iki šiol mįslė, kodėl Vytautui Landsbergiui užkliuvo skulptūra “Motina”, kurią jis liepė susprogdinti savo parankiniams

V.Šustauskas pasakojo ir tai, kad sausio 13 d. jam buvo duota užduotis žudyti „Lietuvos priešus“. „Atėjo iš Panevėžio trys žmonės, parodė man sąrašą tų žmonių, kuriuos turėjau sušaudyti ir kurie buvo nepalankūs Landsbergiui. Pirmas buvo įrašytas Brazauskas, paskui Prunskienė, Beriozovas, kiti žmonės, kurių neprisimenu. Buvo nurodytos ir jų gyvenamos vietos, giminių adresai, kur jie gali slėptis. Norėjau tą sąrašą nusikopijuoti, tačiau jie man nedavė. Žodžiu, per tą sausio 13 d. sumaištį aš dar turėjau pralieti kraujo. Tų žmonių nepažinojau, todėl jiems pasakiau, kad įsakymą man turi duoti ano vadas, Lietuvos laisvės lygos vadovas Antanas Terleckas.  Tada man užteko proto atsisakyti vykdyti tokį prašymą. Turėjau ir daugiau nurodymų likviduoti žmones, ir visi tie įsakymai atėjo iš aukščiausio vado – Vytauto Landsbergio.  Pažiūrėkite, kiek nužudymų buvo įvykdyta jo nurodymu – Juro Abromavičiaus, kuris rinko duomenis apie Bražuolės tilto susprogdinimą. Dėl to tilto – pas mane buvo atvažiavę keli savanoriai, kurie siūlė sudalyvauti vienoje akcijoje, tačiau kiti pasakė, kad tai bus nešvarus darbas. Po kelių dienų buvos susprogdintas tas Bražuolės tiltas“.

Manome, kad būtina atskleisti tokio Lietuvos valstybės pamatų supuvimo pirmines priežastis, visų pirma, Vytauto Landsbergio pomėgį provokacijoms ir mūsų toleranciją šioms provokacijoms.

Zigmas Vaišvila paviešino faktus, kuriuos surinko kartu su buvusiu Krašto apsaugos ministru A.Butkevičiumi:

Audrius Butkevičius liudija, kad prieš 1991 m. sausio 13-ąją LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis nurodė Audriui Butkevičiui nuimti jo skirtą apsaugą LR Ministrui Pirmininkui Albertui Šimėnui. Albertas Šimėnas dingo su LR AT Apsaugos skyriaus vadovo Artūro Skučo skirtu apsaugos darbuotoju. Į Aukščiausiąją Tarybą sugrįžęs Albertas Šimėnas atsisakė kalbėti su bet kuo, išskyrus Vytautą Landsbergį. Zigmas Vaišvila liudija, kad po šio pokalbio Vytauto Landsbergio kabinete jis pamatė Albertą Šimėną, kuris buvo nepanašus į save.

1991 m. rugpjūčio 23 d. Vytautas Landsbergis, kalbėdamas mitinge prie dabartinės M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos, pakvietė minią veržtis į TSRS KGB rūmus Vilniuje, nors žinojo, kad šiuose rūmuose yra TSRS KGB pasieniečių kuopa, kuriai įsakyta šaudyti į visus įsiveržusius. Zigmas Vaišvila liudija, kad tik po jo įsikišimo Vytautas Landsbergis sustabdė žmones. „Jam paaiškinau, kad tuoj pasirašysime susitarimą su SSSR vyriausybės atsiustu atstovu ir į KGB rūmus įeisime ramiai be jokių konfliktų“, – pasakojo jis.

Zigmas Vaišvila liudija, kad 1993 m. vasaryje Vytauto Landsbergio nurodymu KGB rūmuose rastą informaciją apie a.a. Stasį Lozoraitį (nuotr. viršuje su žmona Daniela), kuria disponavo tik LR VSD ir LR AT Apsaugos skyrius, Artūras Skučas perdavė a.a. Vladimirui Beriozovui.

Tai įvyko prieš 1993 m. LR Prezidento rinkimus.

Ilgametis Lietuvos ambasadorius Vašingtone Stasys Lozoraitis, naktį iš 1991-03-10 į 1990-03-11 telefonu įtikinęs būsimą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką Vytautą Landsbergį nedelsti ir skelbti Nepriklausomybės atkūrimo Aktą nelaukiant 1990-03-12 d. Kremliuje prasidedančio neeilinio TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, Zigmui Vaišvilai patvirtino žinojęs apie KGB dokumentų apie jį perdavimą Algirdo Brazausko komandai. Stasį Lozoraitį vadinome mūsų Vilties Prezidentu.

Zigmas Vaišvila ir Audrius Butkevičius liudija, kad 1992 m. liepą Lietuvos valstybės gynimo tarybos posėdyje Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis pavedė Ministro Pirmininko pavaduotojui Zigmui Vaišvilai skirti lėšas lengvos ginkluotės pirkimui iš Rusijos. Paaiškėjus, kad šis sandoris įgyvendinamas per tarpininkus privačią a.a. G. Konopliovo korporaciją „Lietverslas“ ir jo banką „GeKa“ (vėliau – „Tauro“ bankas), Ministro Pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila šias privačias struktūras pašalino iš sandorio ir įgyvendino sandorį per valstybinį Lietuvos ginklų fondą. Iš G. Konopliovo atėmus dokumentus, paaiškėjo, kad šiuo 52,35 mln. USD dydžio lengvosios ginkluotės ir šaudmenų sandoriu dangstytas 1,675 mlrd. USD sandoris, kuriuo be lengvosios ginkluotės Lietuvos vardu turėjo būti perkami 66 lėktuvai (20 vnt. SU-25, 2 vnt. SU-25UBK, 20 vnt. MiG-29, 2 vnt. MiG-29UB, 20 vnt. SU-27, 2 vnt. SU-27UBK), 40 vnt. sraigtasparnių Mi-8MT, 6 vnt. sargybos laivų PSKP, aibė automobilių, kurie turėjo būti perparduoti vienai arabų valstybei.

Vytautas Landsbergis knygoje apie 1993 m. savanorių maištą rašė, kad savanoriai su ginklais į mišką išėjo grybauti, tačiau kažkodėl dėl maišto apkaltino Rusiją. Prieš keletą metų LRT laidoje, kurią vedė Audrius Siaurusevičius, atsakant į Audriaus Butkevičiaus klausimus, a.a. Algirdas Patackas patvirtino pakaunės miško savanorių veiksmų derinimą su Vytautu Landsbergiu ir kitais parlamentarais. Seimo nario ir signataro Nikolajaus Medvedevo vadovaujami parlamentarai įtikino savanorius baigti maištą. Tai įvyko 1993-09-22 d.

1994-11-06 d sprogdintas Bražuolės geležinkelio tiltas. Laimingas atsitiktinumas padėjo išvengti dviejų traukinių avarijų. Geležinkelio apsaugos būdelėje nusišovė buvęs maišto dalyvis Irmantas Ruplys. 1996 m. Kauno SKAT rinktinės štabo pusrūsyje rastas nusišovęs štabo vyr. sandėlininkas Edmundas Simanavičius.

1997-01-31 d. nužudytas Juras Abromavičius, tyręs pakaunės savanorių maištą. Šio nužudymo bylą tyręs prokuroras A. Marcinkevičius buvo nušalintas nuo tyrimo. 2007 m. gruodį Seimas balsų dauguma pritarė Seimo komisijos J. Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti išvadoms. Jose teigiama, kad „J. Abromavičiaus nužudymą galima vertinti kaip žmogžudystę, įvykdytą teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų, kurie turėjo ir tebeturi ryšių su kai kuriais politinių Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių), Krikščionių demokratų ir buvusios Demokratų partijų tuometinės ir dabartinės vadovybės bei kitais šių partijų nariais“. Komisijos išvadose taip pat teigiama, kad J. Abromavičius buvo surinkęs duomenų apie savanorių maištą, Bražuolės tilto sprogdinimą. Prokuratūra tyrimą dėl J. Abromavičiaus nutraukė 2006 m. rugsėjį, konstatavus, kad J. Abromavičiaus žmogžudystę įvykdęs asmuo pats yra nebegyvas, o su konservatoriais susijusių įtariamųjų žmogžudystės užsakymu kaltei įrodyti nesurinkta pakankamai įkalčių, todėl bylos tyrimas sustabdytas. J. Abromavičiaus nužudymo bylos senaties terminas suėjo 2017 m.

1997 m. vasarą maudydamasis nuskendo maišto dalyvis Rumšiškių kuopos vadas Kornelijus Rudauskas; mirė karininkas Gediminas Pulokas. 1997-12-10 d. nusišovė Juro Abromavičiaus nužudymo bylos įtariamasis Vladas Grybauskas. 1998 m. Varėnoje nusišovė dar vienas maišto dalyvis Remigijus Kazokaitis.

1998-09-11 d. konservatorių ir krikščionių demokratų daugumos LR Vyriausybė pasirašė su „Williams International“ laikinąją „Mažeikių naftos“ valdymo sutartį, 1999-10-29 d. – taip vadinamą „Mažeikių naftos“ privatizavimo sutartį, kuria šiai JAV įmonei atiduoti 33% „Mažeikių naftos“ akcijų ir įmonės valdymas, suteika aibė lengvatų, o Lietuvos valstybė šiai įmonei paskolino per 1,5 mlrd. Lt. 1999 m. „Mažeikių nafta“ patyrė 89,8 mln. Lt nuostolį, 2000 m. – 147,6 mln. Lt, 2001 m. – 287,7 mln. Lt, 2002 m. – 185,2 mln. Lt. Įmonę pradėjus valdyti Yukos, 2003 m. „Mažeikių nafta“ jau gavo 275,2 mln. Lt pelną.

LR Privatizavimo fondas už „Mažeikių naftos“ 33% akcijų paketo perleidimą amerikiečiams negavo nė lito. 75 mln. USD buvo pervesti į „Mažeikių naftos“ sąskaitą Londone, o tokiai pat sumai išrašytas vekselis liko neapmokėtas. Lietuvos valstybė negavo nė lito ir šių lėšų nereikalavo. 2002-06-18 sutartimi už 150 mln. USD „Mažeikių naftą“ valdymą perėmė Rusijos koncernas Yukos („Williams International“ – 26,86% akcijų, Yukos – 26,86% akcijų, Lietuvos Vyriausybė – 40,66% akcijų). Lietuvai priklausiusių akcijų likučio pardavimas Lenkijos valstybiniam koncernui „Orlen“ – jau Ministro Pirmininko Algirdo Brazausko „nuopelnas“.

2000-07-06 d. nužudyti buvęs „Mažeikių naftos“ vadovas Gedeminas Kiesus, jo sūnus Valdas ir vairuotojas Alfonsas Galminas. Gedeminas Kiesus neigė blogą finansinę „Mažeikių naftos“ būklę.

2006-08-23 d. nužudytas Vytautas Pociūnas, kuris, kaip VSD pareigūnas, domėjosi Lietuvos ekonominiais klausimais. Vytautas Landsbergis nedelsiant apkaltino Baltarusiją. Praėjus savaitei po Vytauto Pociūno žūties, Baltarusijos Generalinė prokuratūra Minske įvykusioje spaudos konferencijoje paskelbė, kad ji paskelbs, kas iš tikrųjų įvyko, jei Lietuva tęs šios temos politizavimą. Vytautas Landsbergis buvo 2007 m. Ministro Pirmininko Gedimino Kirkilo dėl Vytauto Pociūno sudarytos darbo grupės nariu. Darbo grupė buvo paleista dėl neveikimo.

Daug beprasmių šių provokacijų aukų.

2009 m. Vytautas Landsbergis nustebino konservatorių partiją ir Lietuvą, pasiūlęs Lietuvos Prezidentu rinkti Dalią Grybauskaitę, kuri, kaip paaiškėjo, iki šiol yra Rusijos Federacijos valstybės paslaptis.

LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės “nuopelnų” Lietuvai sąrašas – labai didelis.

Vytautas Landsbergis nepaaiškino, kodėl Stasys Lozoraitis LR Prezidento rinkimų kampanijos metu buvo apgyvendintas „Draugystės“ viešbutyje, kurio visuose kambariuose dar KGB buvo įrengusi pasiklausymo aparatūrą. Vytautas Landsbergis neatsakė ir į signatarės Birutės Nedzinskienės viešą klausimą jam, kodėl derybos dėl Lietuvos stojimo į NATO su NATO pareigūnais vykdavo „Karolinos“ viešbutyje, kurio savininku tuo metu buvo KGB padalinio Lietuvoje skyriaus, sekusio Sąjūdžio veiklą, buvęs vadovas Petras Vozbutas?

Po 2012-10-14 referendumo, kuriuo mūsų tauta nusprendė, kad AE Lietuvoje nebebus statomos, Vytautas Landsbergis tautą išvadino „kurdupeliais“, „vaikų darželiais“ ir kitais panašiais epitetais. Po šio Lietuvos referendumo Rusija sustabdė Baltijos AE statybą Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje. Prieš 2014-06-29 d. Žemės referendumą Vytautas Landsbergis visiškai nebesivaldė, referendumo iniciatorius išvadino „refrendūmininkais“, kuriuos nusamdė Rusija, atvirai pasisakė prieš konstitucinę tautos teisę spręsti bet ką šioje valstybėje.

Svarbu žinoti ir tai, kodėl KGB generolas Stanislavas Caplinas neįrašė Vytauto Landsbergio į 1990 m. balandyje parengtą planą „Metel“(„Pūga“), kuris turėjo būti įgyvendinamas, paskelbus „Ypatingąją padėtį“. Jame išvardinti 273 tarybinei santvarkai pavojingi asmenys, o Romuladas Ozolas, Bronislovas Genzelis, Zigmas Vaišvila, Arvydas Juozaitis, Romas Gudaitis, Petras Vaitiekūnas, Alvydas Medalinskas, Artūras Skučas, Antanas Terleckas pripažinti ypač pavojingi, kuriuos tikslinga likviduoti. Tarp 273 yra 7 buvę TSRS liaudies deputatai. Planui įgyvendinti buvo sudaryta 50 vykdytojų grupių.

Gedemino Kiesaus nužudymas

1999 m. V.Landsbergis, prasukdamas didžiausią Lietuvos istorijoje aferą dėl 6-8 mlrd. litų vertės „Mažeikių naftos“ valstybės turto užvaldymo, taip pas skelbė žinią, kad „ruso prie vamzdžio neprileisime“

Tačiau blogiausia kas kitas – liudininkai prokuratūrai nurodė, kad tuometis Seimo pirmininkas V.Landsbergis juos prievartavo daryti nusikaltimus, grasindamas, kad jeigu jie nepaklus ir laikysis Lietuvos įstatymų, tai Landsbergis juos apšauks “Kremliaus agentais”.

Tuometis Teisingumo ministras Gintaras Balčiūnas pakluso V.Landsbergio šantažui, ir parašė ministerijos pažymą, kad sutartys su “Williams” atitinka Lietuvos įstatymus. Nors puikiai žinojo, kad tai nėra – minėtoje sutartyje buvo parašyta, kad “Mažeikių naftos” valdytojai neatsako už įmonei padarytą žalą. T.y. aferistai jau iš anksto rengėsi plėšti, ir visi, kurie tam bandė priešintis,

V.Landsbergio buvo apšaukti “kremliaus agentais”.

Todėl mane labai nustebino prokuratūros pozicija – užuot apkaltinusi V.Landsbergį piktnaudžiavimu tarnyba ir prievartavimu daryti nusikaltimą, prokuratūra apsiribojo tik V.Landsbergio mokinių, kaip Sigitas Kaktys, persekiojimu.

Šiek tiek istorijos:  kaip žinia, lenkų „PKN Orlen“ už „Mažeikių naftos“ akcijas sumokėjo beveik 7 mlrd. Litų. Gaila, tačiau didžioji šių pinigų dalis atiteko ne Lietuvos valstybei, bet buvusiai įmonės savininkei, Rusijos įmonei ‚Jukos“, ir jos akcininkui Rusijos žydui Chodorkovskiui.

Už 53,7 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų „PKN Orlen“ 2006 m. pabaigoje sumokėjo Chodorkovskiui ir jo sėbrams 3 882 766 160 litų. Ir tik už likusias valstybei 30,66 proc. naftos koncerno akcijų Lietuvos valstybei atiteko 851,829 mln. JAV dolerių (apie 2,20 mlrd. Lt). Likusius valstybei 10 proc. akcijų lenkai nusipirko už daugiau nei 700 mln. dolerių.

Kitaip tariant, „Mažeikių naftos“ rinkos vertė yra maždaug 7 mlrd. Litų (maždaug 2 mlrd. Eurų) todėl labai lengvai galima paskaičiuoti, kokią žalą Lietuvos Respublikai padarė V.Landsbergis ir A.Kubilius, 1999 m. svetimomis rankomis perdavę „Mažeikių naftos“ kontrolę JAV kompanijai „Williams“. Kadangi šiai įmonei buvo dovanotas kontrolinis „Mažeikių naftos“ akcijų paketas, tai galima sakyti, kad V.Landsbergio ir A.Kubiliaus padaryta žala Lietuvos Respublikai siekia apie 3,5 mlrd. litų.

S.Kaktys buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministru ir žinodamas, kad 1998 m. kovo mėn. 19 d. Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijoje “Dėl tiesioginių derybų investuojant į energetikos objektus“ pritarus tiesioginėms deryboms su JAV korporacija “Williams“ nurodyta, kad AB „Mažeikių nafta“ ir jos kapitalo valdymo klausimai turi būti sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, pasirašė Investicijų, Akcininkų bei Bendrųjų terminų ir aiškinimo sutartis, taip pat Paskolos bei Garantijos sutartis.

„Tokiu būdu S.Kaktys, piktnaudžiaudamas jam suteiktais įgaliojimais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu neteisėtai pasirašė Investicijų sutartį, kurios 2.4 paragrafe numatyta, kad AB „Mažeikių nafta“ privalo pasirašyti su „Williams International Company“ jo neteisėtai parafuotą Valdymo sutartį, kurios:

– 10.2 paragrafe neteisėtai įtvirtino valstybės konstituciniam principui prieštaraujančią nuostatą, kad UAB „Williams Lietuva“, Williams Servines, nuolatinis valdymo personalas ir bet kuris asmuo, paskirtas pagal sutartį, neatsakys už jokius nuostolius nepaisant taikytinos teisės ar teisingumo principų;

– 10.3 (a) ir (b) paragrafuose neteisėtai numatė vienintelį AB „Mažeikių nafta“ teisių gynybos būdą – generalinio direktoriaus, vyr.finansininko atšaukimą bei reikalavimą atšaukti Nuolatinio valdymo personalo narius ar kitus asmenis, paskirtus specialistais, konsultantais ar patarėjais;

11.2 paragrafe numatytais įsipareigojimais neteisėtai atleido AB „Mažeikių nafta“ valdymo personalo narius bei kitus asmenis, paskirtus specialistais, konsultantais ar patarėjais nuo atsakomybės ir bet kokių reikalavimų dėl visų nuostolių, atsiradusių vykdant įsipareigojimus pagal sutartį“.

Kitaip sakant, S.Kaktys pasirašė sutartį, kuria „Williams“ direktorius, valdančius „Mažeikių naftą“, iš anksto atleido nuo atsakomybės už „jokius padarytus nuostolius nepaisant teisės ar teisingumo principų“.

Dar klausimas, ar S.Kaktys skaitė tą, ką jam pakišo pasirašyti V.Landsbergis, tačiau nekelia abejonių, kad visą sutarties tekstą puikiai žinojo ir dabartinis premjeras A.Kubilius, kuris iki „Mažeikių naftos“ privatizavimo buvo derybų su „Williams“ priežiūros grupės vadovas, bei tuometinis Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, nes sutarties sąlygos ne kartą buvo svarstomos Valstybės gynimo taryboje. Tam, kad visuomenė nesužinotų apie tokius sutarčių punktus, jos buvo įslaptintos ir buvo paviešintos tik 2003 m.

G.Balčiūnas: „V.Landsbergis prievartavo pasirašyti šią sutartį“

Duodamas parodymus prokurorams, tuometinis Teisingumo ministras Gintaras Balčiūnas nurodė, kad ketvirtadienį (1999 m. spalio mėn. 14 d.) apie 18 val. į Teisingumo ministeriją buvo atneštos sutartys su „Williams International Company“, kurioms įvertinti buvo sudaryta darbo grupė (neoficialiai), nes reikėjo skubiai atlikti šių sutarčių įvertinimą. Minėta grupė dirbo per naktį ir savo išvadas surašė penktadienį apie pietus. Minėtose išvadose buvo pateikta daug problemų, kurios buvo sutartyse, nurodyta daug vietų, kurios aiškiai prieštaravo įstatymams. Šias išvadas G.Balčiūnas pateikė ministrui pirmininkui R.Paksui, dalyvaujant E.Maldeikiui ir J.Lionginui, kurie pareiškė, kad už tas sutartis jie nebalsuos. G.Balčiūnas taip pat paaiškino pasakęs „už“ sutartis nebalsuosiąs. Grįžtant iš Vyriausybės jam paskambino Seimo pirmininkas V.Landsbergis, kuris jam „atskaitė moralą“ teigdamas, kad jie specialiai vilkina derybas duodami tokias išvadas, nes tie dalykai, kai, kurie nurodyti Teisingumo ministerijos išvadose, jau seniai yra pataisyti sutarčių projektuose.

Tuomet V.Landsbergis suorganizavo, kad į Teisingumo ministeriją atvyktų „Williams International Company“ derybų grupė, pateikusi kitą sutarčių projektą. Ministerijoje vėl su ta pačia darbo grupe buvo dirbama analizuojant sutarčių tekstus ir paaiškėjo, kad iš tiesų daugelis dalykų buvo pataisyti, nors ministerija vis tiek pareiškė tam tikrų pastabų. Kitą dieną (šeštadienį) įvyko dar vienas susitikimas su „Williams“ atstovais ir sutartyse buvo padaryti tam tikri pakeitimai, derinant juos su Lietuvos įstatymais. Tuomet Teisingumo ministerija parengė naują išvadą, kuri buvo pateikta Vyriausybės posėdžiui. Suderintus sutarčių tekstus iš Teisingumo ministerijos paėmė „Williams“ derybininkai ir juos nuvežė Seimo pirmininkui V.Landsbergiui, iš kurio sekmadienį paėmė jis (G.Balčiūnas) norėdamas jas atiduoti R.Paksui ar E.Maldeikiui ratifikuoti, bet kadangi jų nerado sutarčių projektus nuvežęs į R.Pakso namus Šilo gatvėje, kur jas palikęs R.Pakso žmonai. 1999 m. spalio mėn. 19 d. Vyriausybės posėdžio metu buvo priimtas nutarimas Nr. 1154, tačiau jis balsuodamas susilaikė, nes manė, kad sutartys yra ekonomiškai nenaudingos, bet jis negalėjo balsuoti prieš Vakarų investuotoją, prieš žadamą AB „Mažeikių nafta“ modernizaciją. Vyriausybės posėdyje tikrai buvo pateikta pažyma apie sutartyse numatomus įsipareigojimus, taip pat buvo pateikti dokumentai (tarp jų – ir slapti), kuriuose buvo išdėstyti argumentai už sutartis su „Williams International Company“. Patys sutarčių tekstai į posėdį nebuvo pristatyti dėl didelės jų apimties, todėl nutarimu Nr. 1154 buvo pritarta tik esminėms sutarčių nuostatoms. Visą laiką buvo kalbama apie visas AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo sutartis, niekada niekur nebuvo išskiriami kokia nors atskira sutartis ar jos priedai, t.y. nebuvo kalbama apie tai, kad galima parafuoti vieną sutartį, bet negalima parafuoti kitos sutarties ar priedų. Todėl nutarimas Nr. 1154, nurodant tik 4 sutarčių projektus, G.Balčiūno nuomone, buvo techniškai blogai suformuluotas, nes tuometinė politinė valia buvo aiški: Vyriausybė privalo pasirašyti šias sutartis ir vėliau šioms sutartims buvo pritarta įtraukiant reikiamus skaičius į valstybės biudžetą. Po E.Maldeikio atsistatydinimo buvo sudaryta nauja darbo grupė, kuriai vadovavo S.Kaktys, kuri baigė derinti sutarčių su „Williams“ projektus.

Buvęs ūkio ministras E.Maldeikis paliudijo, kad derybų su „Williams“ metu nei viena, nei kita derybų pusė nesutiko eiti į kompromisus, tarp derybininkų kilo įtampa.

„Tuomet “Williams“ atstovai kreipėsi paramos į JAV ambasadorių Lietuvoje, prezidentūrą bei Konservatorių partijos vadovybę Seime, – pasakojo E.Maldeikis. – Prezidentas V.Adamkus inicijavo pasitarimą pas save ir tuomet sutarta, kad visa raštiška derybų informacija bus perduodama ir aukščiausiajai politinei valdžiai: Prezidentui, Seimo pirmininkui. Taip derybų procesas buvo pradėtas kontroliuoti aukščiausiųjų šalies politikų, kurie turėjo visą informaciją bei sutarčių projektus. Premjero prašymu buvo sušaukta Valstybės gynybos taryba, kuri pritarė sutarčių pasirašymui „Williams“ siūlomomis sąlygomis, neatsižvelgiant į Vyriausybės poziciją. 1999 m. spalio mėn. 15 d. įvyko pasitarimas pas premjerą R.Paksą, kur dalyvavo ministras J.Lionginas, ministras G.Balčiūnas, kuris pateikė Teisingumo ministerijos išvadas dėl sutarčių, kad jos prieštarauja įstatymams. Tačiau po susitikimo su R.Meidžorsu ir Seimo pirmininku, šeštadienį Teisingumo ministerija jau pateikė kitą išvadą kad iš esmės sutartys neprieštarauja Lietuvos įstatymams“.

Buvęs premjeras R.Paksas paliudijo, kad peržiūrėję „Williams“ sutartis jie pastebėjo, kad jose įtvirtinta daug Lietuvai nenaudingų dalykų. Apie pastebėtas abejones jis pranešė Seimo pirmininkui V.Landsbergiui ir Prezidentui V.Adamkui. Kadangi sutarčių projektuose, kurias pateikė „Williams“, išdėstytos sąlygos jų netenkino, buvo sudaryta darbo grupė, kuriai vadovavo E.Maldeikis, įtraukiant į ją įvairių ministerijų atstovus. Po jo (R.Pakso) pokalbio su Prezidentu buvo sušauktas Valstybės gynybos tarybos posėdis, kurio metu buvo pasisakyta už sutarčių pasirašymą Bumgarnerio pasiūlytomis sąlygomis. Tai rodo, kad tuo metu buvusi politinė valia yra tokia, kad sutartys bus pasirašytos, nors Lietuvos derybininkams atrodė, kad sutartys prieštarauja įstatymams, Konstitucijai, dėl ko sutarčių taip pat negalima pasirašyti. Kadangi darbo grupėje buvęs S. Spėčius nuolat reiškė savo teisines abejones dėl sutarčių, todėl nutarta jas perduoti Teisingumo ministerijai teisiniam įvertinimui. Teisingumo ministerija pateikė išvadą, kad sutarčių tekstai prieštarauja Vyriausybės nutarimams, įstatymams bei kai kuriais atvejais – Konstitucijai. Šias išvadas jis gavo iš Teisingumo ministro G.Balčiūno, tačiau greit po to jam buvo įteiktos jau kitos išvados, kad sutartys neprieštarauja nei Konstitucijai, nei įstatymams. Šios išvados jam buvo pateiktos šeštadienį. 1999 m. spalio mėn. 18 d. įvyko Vyriausybės narių pasitarimas sutarčių klausimais. Šio pasitarimo metu buvo išklausyta kiekvieno ministro nuomonė. Prieš sutartis buvo jis, E.Maldeikis, J.Lionginas, taip pat D.Lygis. Kiti ministrai buvo už šias sutartis ir kaip galima greitesnį jų pasirašymą. Kitą dieną įvyko Vyriausybės posėdis, kuriame buvo svarstomas pritarimo sutartims klausimas. Ministrams buvo išdalinta konfidenciali informacija apie neigiamas sutarties pasekmes.

Aurimas Drižius