Šauklių akmuo su plokščiadugniu dubeniu (Skuodo r.) – dar vienas senosios šventvietės palikimas. Rastas apie 1970 m. apverstas dubeniu žemyn. Akmens aplinką ištyrė archeologas V. Urbanavičius ir pažėrė dar šiek tiek žinių apie senųjų šventviečių vaizdą.
Kaip ir Šilalės akmuo su dubeniu, taip ir Šauklių akmuo stovėjo ant postamento, sukrauto iš smulkesnių akmenų, aplink dubeniuotajį akmenį rasta netaisyklingo ovalo formos duobė su židiniu, duobės dugnas išgrįstas akmenimis, aplink ratu buvo išdėlioti akmenys. Šventvietė pagal šukes datuojama gan vėlai, t.y. XVI-XVIII a. O tai reiškia, kad vietiniai gyventojai po oficialaus krikščionybės įvedimo Žemaitijoje dar ilgai laikėsi senųjų papročių, rinkosi prie akmens ir atliko apeigas.
Kadangi senosios šventvietės buvo naikinamos, griaunamos, tad ir Šauklių akmenį nuvertė į ugniavietę.
Akmenų su plokščiadugniu dubeniu didžiausias spiečius aptinkamas istorinėse kuršių žemėse. Visi akmenys tašyti vertikaliai, matyti statūs kalimo grioveliai, o dubuo primena cilindro formą. Kai kurie turi latakus, skirtus skysčiams nubėgti (pvz. Sūdėnų akmuo, Kretingos r.), tad šie šventviečių aukurai buvo skirti apeigoms atlikti – į dubenį buvo nuliejamas alus, midus ar paaukoto gyvūno kraujas.
Deja, atsiranda tokių, kurie dėl neišmanymo galvoja, kad ugnis degė ant akmens, tad neretai jį apdegina, o dar ir į dubenį primėto centų bei dirbtinių gėlių. Apskritai yra išlikę nemažai pasakojimų apie dubenyje susirinkusio vandens maginę prasmę, kuomet sunkiai sergantys vandeniu gydydavosi įvairias ligas. Ypač vanduo „įsikraudavo“ po perkūnijos, tikėta, kad toks vanduo ne tik gydo, bet ir atjaunina, todėl laumės juo prausdavosi.
Sūdėnų akmuo su dubeniu, Kretingos r. Matyti iškirstas latakas.
Šilalės akmuo, Skuodo r.
Padvarių k. akmuo, dabar esantis Kretingos muziejaus kieme.
Akmuo iš Klibių k., dabar esantis Kretingos muziejaus kieme.
Akmuo iš Udralių k. (Skuodo r.), dabar esantis Kretingos m., Pušyno gatvėje. Jį gelbėdamas nuo sunaikinimo į savo sodybą atgabeno kraštotyrininkas Ignas Jablonskis.
