O buvo taip…

Kaip visada, išsikepiau duoną. Tik vienas dalykas buvo ne kaip visada. Atvėsusią duoną prapjoviau ir pamačiau… Ką??? Žalia! Net sakyčiau, tokia fosforiškai melsvabakteriškai žalia. Pakraupau. Mintyse pradėjau vardinti ingredientus: linų sėmenys, saulėgrąžų miltai, kanapių sėklos, soda, vanduo, druska, actas… Lyg ir nieko daugiau nedėjau.

Lyg ir viską dariau kaip visada. Chlorofilo į vidų, kiek pamenu, nepyliau. Dilgėlių ar moliūgų miltų nedėjau. Galvoje pradėjo nesueiti neuroninės jungtys. Kaip visa tai paaiškinti??

Paragavau riekelę duonos ir tada kilo mintis: ar tai tikrai valgoma? O gal susidarė kažkokie mirtinai nuodingi toksiniai junginiai, kurių geriau nekišti į burną?.. O gal į tešlą įdėjau kažko, ko neatsimenu?.. Gal sumaišiau sodą su kažkokiais kitais milteliais?.. Galvoje vis sukosi mintys ir baisiausi scenarijai.

Vis dėlto pavyko išsiaiškinti šį nepaaiškinamą dalyką. Tas kažkas, sukėlęs mistišką žalumą buvo… tikrai nepatikėsit… paprasčiausios saulėgrąžų sėklos! Jos savyje turi chlorogeninės rūgšties, kuri reaguoja su šarmu (šiuo atveju, soda) ir rezultate gaunasi chlorofiliškai žalia spalva. Paprastai šios rūgšties būna augalų stiebuose ir lapuose, bet saulėgrąžų sėklos taip pat jos turi. Todėl jos jautrios pH svyravimams ir kaip mat sureaguoja su soda.

Kepant aukštoje temperatūroje procesas dar labiau paspartėja. Laimei, žalia spalva visiškai nepakenkė duonai tiek skonio, tiek kvapo prasme, tiesiog akims visa tai atrodo „kiek“ neįprasta. O svarbiausia – tokią duoną visiškai saugu valgyti.

Galėčiau pasidalinti tiksliu smaragdinės duonos receptu, tik… kažin ar norėsit…

Eglė Jūrėnaitė

Patiko? Pasidalinkite!