Patiko? Pasidalinkite!

Iš kaimo sodybų atėjusi močiučių patirtis domino ir vaistininkus. Štai Bostone  aptiekorius P. A. Jatul leido  žurnalą  „Želmenija“ kuriame savo skaitytojus pažindino su botanikos mokslu ir  „gyduolėmis, kuriomis galima pasitikėti“.

Kai kurių vaistinių augalų nurodyti lotyniški pavadinimai. Leidinyje  patariama, jog „kiekviename name būtų užlaikomos šios gyduolės, nes tai pirmiausi pagelba nuo skausmų” 1922m. , anot  leidėjo įtalpoje  (reklaminiame priede) Vol.2, No3  galima sužinoti įdomių dalykų apie augalus, kuriuos vartojo mūsų senoliai.

Antai karpažolėmis gydytos karpos. Kraujažolių arbatą vartojo „nuo taisymo kraujo”, o taip pat  „nuo liūdnumo“. Liubystra (anasarca) padedanti, kai kojos rankos tinsta, o gyvulius apginanti nuo vapsvų.

Liukšto ( nuphar luteam) lapai „ištraukia skausmą”. Melisos buvo dedamos į pypkę. Rūkant palengvėdavo  „ant krūtinės“.  Tikėta, kad morka yra vaistas nuo vėžio. Laukinės našlikės ( viola canina) – padeda nuo išgąsčio.

Augalo išvaizda, augimo vieta įkvepia kurti legendas. Leidinyje pasakojamos tokios legendos:

Viena mergina ilgai bernelio laukė iš karo sugrįžtant. Vis pakelėje sėdėdama verkė. Dievas ją pavertė į pakelėje augantį augalą – lūkestį.

Mergelė Marija, eidama keliu apsirgo. Išsirovė žolę, šaknų galus nukando, suvalgė ir pasveiko. Žolę vėl atgal pasodino, kad ir kitiems ji padėtų. Marijos žolės šaknų galai ir dabar tebėra „nukąsti“.

Augalais gydyti ir gyvuliai. Koklis buvo duodamas karvėms, kad „smetonos daugiau duotų. Lagerstas – „vaistas dėl nupenėjimo ir nutukinimo ožkų“. Liniukus išvirinus su ruginiais miltais ir užgirdžius karvėms jos greičiau pasibėga.

Tikėta, kad augalai turi magiškų galių:

Kerukai arba čeružolė nuima kerus nuo užkerėto žmogaus ar gyvulio. Kai jų užgeri, kerėtojas ateina ko nors skolintis. Todėl tris dienas negalima niekam nieko skolinti. Paparčio netikrojo šaknimis reikia pavasarį pašerti karves, kad nedori žmonės jų pieno neatimtų. Kietis apsaugo, kad Perkūnas „neįspirtų į trobą”, jo bijo žiurkės, pelės, blusos. Levonašai (aconitum napellus) gelbsti nuo „atžindulio“ nužiūrėjimo. Jais reikia smilkyti žmogų, kuriam gresia pavojus.

Augalai visur lydi žmogų, jų grožis glosto akį, aromatai ramina, šešėliai teikia pavėsį. Sodų, darželių, laukų augalai visada buvo arti todėl nesunku buvo pažinti jų savybes ir tomis žiniomis naudotis, kovojant su negalėmis, saugant gyvulius, atbaidant kenkiančius gyvius.

Mindaugas Jonušas


Patiko? Pasidalinkite!