Neapsikentę kryžiuočių puldinėjimų ir vykdomo žemaičių tautos genocido, žemaičiai bandė pademonstruoti diplomatiją ir malonę atėjūnams, vardan to, kad išsaugoti savo žemes ir Žemaitiją

„Žemaičių pareiškimas Konstanco Bažnyčios Susirinkimui ir valdovams“, iš lotynų k. vertė Dalia Dilytė

Šviesiausias kunigaikšti ir karalių karaliau, šventai gerbiami Kristuje rėvai ir dievobaimingi ponai! Kadangi ta šviesa, kuri apšviečia visą pasaulį, tik tada pradėjo apšviesti mūsų aklumo tamsumas, kai tos šviesos autoriui patiko pakviesti lietuvių gentį į tikrosios šviesos pažinimą, t. y. į katalikų tikėjimą.

Daugelis mūsų brolių iš lietuvių genties, kurios mes esame kūnas ir kraujas, šventuoju krikštu yra atgimę ir ten pat Lietuvoje bendraudami su krikščionimis, pamokslininkų pamokyti, kiek galėjo suprato, kad išganymas, priklausomas nuo aukščiausio daiktų Kūrėjo, tegali būti skelbiamas tik tokių vyrų, kurie yra katalikai, pamaldžiai praktikuojantys Kristaus tikėjimą.

Tie pamokslininkai plačiau mus mokė, kad visame pasaulyje nėra artimesnės aukščiausiam Dievui ir galinčios pasiekti platesnę ir vaisingesnę laisvę tautos, kaip krikščioniškoji tauta. Aukščiau minėti mūsų broliai skelbė mums kaip tikrą dalyką kad iš Aukščiausiojo lūpų išeinanti teisingumo pilnybė tarp krikščionių yra labiau mylima, negu tarp visų kitų tautų genčių, ir Dievo bei artimo meilė tokia jėga ir tokiu skelbimu tampa aiški, kad jie, tarsi ypatinga pareiga vienas su kitu surišti, niekam negali daryti to, kas patiems nepa-tinka, niekam negali linkėti to, ko patys nenori; iš to galima spręsti ar kas nors yra tikras krikščionis.

Taigi, į šiuos dalykus atkreipę dėmesį ir juos gerai apsvarstę, daugelis iš mūsų buvo patraukti priimti katalikų tikėjimą atgimdyti šventuoju krikštu ir jau beveik visi būtų tapę katalikais, jeigu tai, apie ką su visu nusižeminimu ir dievotumu jūsų šventenybei žemiau išdėstysime, nebūtų kliudę ir davę priežastį pasipriešinimui. Buvo tokie žmonės, kurie atvyko į mūsų kraštą ėmė valdyti mūsų žemes ir mes vylėmės, kad jie atpirks mūsų tėvynę iš drakono nasrų bei tamsybių kunigaikščio velnio ir mūsų tėvynės gentį per krikštą atvers į Kristaus malonę. Tačiau savo dvasioje jie labiau norėjo ne katalikų tikėjimą plėsti, bet gobšiai pripildyti savo sandėlius, o ne dangų. Jų neteisingame, iškrypusiame ir beprotiškame valdyme mes buvome tarsi klaidžiojančios avys, nes nebuvo kas mus išgelbėtų ir kas atvestų į katalikų tikėjimą, nes galbūt dar nebuvo atėjęs laikas. Dabar gi atėjo laiko pilnatvei, kurio metu jūsų šventajame susirinkime, kuris yra savalaikis šiame svyruojančiame pasaulyje, ir kurį Visagalis Dievas per švenčiausiąjį Romos karalių teikėsi sušaukti, būtų panaikintos visos Idaidos, teršiančios pasaulį.

Dabar jums, Šventajai Dvasiai padedant sukviestiems į vieną, atstovaujantiems visą Bažnyčią, priklauso pašalinti nesantaikas, plėsti krikščioniškąjį tikėjimą, išrauti su šaknimis erezijas ir atskalas. Jums gi pirmiesiems po Dievo duota valdžia numesti galiūnus nuo sostų ir išaukštinti mažuosius. Štai paskyrė jus Viešpats būti virš genčių ir karalysčių, štai ką tik kreipėmės ir kreipiamės į Šią jūsų šventą bendruomenę, kaip į mūsų sielų advokatą, ganytoją ir vyskupą, kad per jus, kuriems yra pavesta rūpintis visais, būtume priimti į šventosios Motinos Bažnyčios glėbį, ko karštai trokštame.

Taigi, priimkite norinčius atsiversti į katalikų tikėjimą, tuo darydami aukščiausiam Dievui garbę ir išplatindami Jo tikėjimą, kurį, laisvai Dievui reikiant savo palankumą, niekieno nepriversti rūpinamės priimti, kuriame gyvendami esame pasiruošę dėmesingai ir pamaldžiai nusilenkti jūsų išganingiems nurodymams ir Jėzaus Kristaus gailestingam mokslui, mes, kurie iki šiol klaidžiodami vaikščiojome mirties keliais ir kuriems dabar geraširdiškai leiskite įžengti į gyvenimo kelią.

To rvirrai ir neabejodami tikėdamiesi iš jūsų šventenybės, turime viltį, kad paniekinamai mūsų neatmesite, kaip kitais atvejais buvome netiesiogiai atmesti, bet su meile apglėbsite mus ir gailestingai bei tėviškai surinksite po savo globos sparnais, suteiksite visas prerogatyvas bei malones, kurias esate įpratę teikti kitiems tikra širdimi besilaikantiems Jėzaus Kristaus mokslo. Kad mūsų krikšto ir atsivertimo į tikrąjį tikėjimą užtęsimas jūsų šventenybei būtų žinomas, šiuo raštu norime jums tikrai ir teisingai deklaruoti, nužemintai prašydami, kad mums, nuolankiems ir pamaldiems bei norintiems atsiversti į katalikų tikėjimą, teiktumėtės suteikti maloningą ir palankią audienciją.

Nors nuo pat mūsų atsiradimo pradžios mes esame kilę iš laisvų tėvų ir esame tikrai laisvi, ir savo turtą bei nuosavybę turime paveldėjimo teise legaliai visiška ir pilna laisve, niekam nebuvome pririšti vergyste, tačiau Prūsijos teutonų ordino broliai, puikiai žinodami mūsų kilmę iš laisvų tėvų ir pilną laisvę, labai stengėsi atimti iš mūsų laisvę ir taikų gyvenimą, priešiškiausiu ir žiauriausiu būdu mus nusiaubdami, nekreipdami dėmesio į mūsų jau seniai turimą pamaldų ir karštą norą bei pastangas prisijungti prie katalikų tikėjimo.

Jie nesistengė laimėti tikrajam Dievui mūsų sielas, bet norėjo okupuoti ir uzurpuoti mūsų paveldą ir mūsų žemes, kaip ir kitais atvejais buvo neteisėtai darę. Mes tikėjomės, kad minėti broliai yra Dievo siųsti, tačiau savo neišlavintu ir Kristaus tikėjime visiškai nepatyrusiu protu patyrėme, kad jiems niekas kitas nesvarbu, o tik pasaulio dalykai, apie dangiškus dalykus visiškai negalvoja, kad paskirti parodyti mums išganymo kelią ir pamokyti tikėjimo mokslo, rūpinasi mūsų atžvilgiu ieškoti ne tai, kas Dievo, o tai kas savo, ir stengiasi okupuoti mūsų žemes.

Jiems svarbu ne nuolankumas, ne geranoriškumas, ne Dievo teisingumas, bet daugelis neteisybių ir ypač visokių blogybių šaknis gobšumas, kuris yra įstatymų pažeidimų tėvas, visokio kenkimo mokytojas, blogio nešėjas, nesantaikų šaltinis, visokių papiktinimų duobė. Ten, kur tikėjomės rasti mūsų atžvilgiu teisingumo pilnybę, norėdami išbandyti ir spręsti kaip jie įteigs mums katalikų tikėjimą patyrėme, kad jie visiškai neturi žmogiškos užuojautos ir jų gėdingo gyvenimo paveikti kai kurie mūsiškiai savo klaidose taip sustiprėjo, kad daugelis, pasibjaurėję jų elgesiu, pasirinko verčiau mirti savo klaidose, negu priimti jų sugedimų deformuotą katalikų tikėjimą.

Šią iš jų pačių teisingumo paeinančią jų darbų pradžią, būtent, mūsų turto, žemės ir kirų gyvenimui reikalingų dalykų atėmimą pa-liekant tik truputėlį žemės, mūsų laisvių atėmimą, vietiniai gyventojai pagonys laiko nežmoniška ir verta visokio pasmerkimo. Todėl jiems valdant, tikriau mus engiant, atrodo teisingiau būtų mums meluoti, vogti, plėšikauti, žudyti, norint vargingai patiems su namiškiais ir vaikučiais išsimaitinti.

Stebimės, kodėl minėti broliai išdrįsta save vadinti krikščionybės vartais, labiau būdami skląsčiu ir užraktu, neleidžiančiu tiems, kurie atvira širdimi nori įeiti į išganingą tikėjimo pažinimą. Niekada negali būti atimta laisvė tiems, kurie trokšta patekti į tikėjimo glėbį, nes neįtikėtina, kad tarnaujantys nuodėmei galėtų būti laisvi ar kuriuo nors būdu būtų laisvi tie, iš kurių atimamas paveldas ir turtai, reikalingi gyvenimui ir pastoviam tarnavimui Kūrėjui.

Kiekvienas, iš kurio atimamas turtas ir prievarta paverčiamas elgeta, padaromas nuodėmės vergu ir būdamas nesutvirtintas kantrybės dorybėje, neturėdamas iš ko gyventi, grobia svetimą turtą, vykdo žmogžudystes ir yra verčiamas daryti kitą blogį. Tokiam žmogui saugiau yra pasilikti pagonybės klaidoje, negu prisidengus katalikų religija daryti tokias ar panašias Dievui nepakenčiamas nedorybes. Net pas pagonis negali likti be nerimo ir gėdos tas, kuris nori užvaldyti svetimą turtą, jį grobia ar jo trokšta, kaip tą daro minėti broliai. Neįmanoma, kad kas susitepęs ir nešvarus galėtų padaryti švarų kitą, iš ko seka, kad tik švarios rankos gali nuplauti kitų nešvarumus.

Žinoma, mes taip pat apsvarstome ir savo akimis matome, kaip tie patys broliai, jau seniai paėmę į savo valdžią prūsus, tinkamai jų neišmokė tikėjimo. Okupavę jų žemes, turtą ir paveldą, pajungė juos varganai vergijai, juos ir jų vaikus paskyrė nuolatiniam vergiškam darbui. O kaip jie moko tikėjimo, kokiu būdu sustiprina tikėjimo namiškius ir kokiu teisingumu bei užuojauta traktuoja atsivertusiuosius, kurių tik mažumą minėti broliai teįpratino prie Dievo įsakymų ir krikščioniškojo tikėjimo tiesų! Ir šiandien gali bet kas įsitikinti, kad minėti prūsai, nors ir pakrikštyti, tačiau katalikų tikėjime visiškai neišmanantys, prieš krikštą turėtas jų žiaurumas nė kiek nėra sumažėjęs.

Kadangi patys broliai puldinėja ir nusiaubia svetimas žemes, šia savo nusikalstama doktrina moko prūsus išlieti žmogaus kraują nepaisant nei lyties, nei amžiaus, deginti bažnyčias, daryti kitokias blogybes, kad net tarp žiauriausių barbarų nėra didesnių už juos. Kai patys broliai yra įspėjami ir pateikiami argumentai, kad šitokie dalykai neleistini, atsako, kad negali jų numalšinti, nes jie visada buvo žiaurūs pagonys; ir taip leidžia jiems daryti blogą, ir kuo daugiau blogybių padaroma, tuo daugiau tie broliai dėl to didžiuojasi ir giriasi.

Tie dalykai sulaikė mus nuo krikšto, nes mūsų nuomone, geriau yra nepažinti išganymo kelio, negu pažinus, laikytis jo iškreiptai ir klaidingai ar apmaudingai jo išsižadėti. Jei esant tokioms aplinkybėms krikštą būtume priėmę, galbūt būtume patekę j tą patį labirintą sykiu su prūsais, kurie labai blogai buvo išmokyti katalikų tikėjimo.

Nors esame neišmanantys to tikėjimo, tačiau jaučiame, kad Dievo apvaizda, kuri savo potvarkiuose neklysta, nenorėjo suteikti aniems broliams tą garbę, nenorėjo, kad per tokius asmenis būtume pašaukti prie krikšto, nes jie tikėjimo darbuose griuvinėja ir visai nepaiso žmogiško gailestingumo. Sunkenybes gi, kurias jie mums darė priešingai žmogiško teisingumo ir gailestingumo papročiams su didelėmis skriaudomis, nusprendėme 1407 m. pasiųsti deklaruodami raštu visiems katalikams vadovams, tiek dvasininkams, tiek ir pasauliečiams. Tepatinka jūsų šventenybei pamaldžia ir geranoriška ausimi jj išklausyti. Sis laiškas, turintis žemiau parasytus žodžius, yra toks:

„Visiems krikščioniškiems pasaulio kunigaikščiams ir tautoms, e, šviesiausieji kunigaikščiai, tiek dvasininkai, tiek ir pasauliečiai, visi prakilnieji, galingieji ir rūpestingieji vyrai, katalikų tikėjimo mokytojai, prielankia dvasia priimkite sunerimusių ir prispaustų žmonių panešimą, kurie seniai rūpinasi prisijungti prie švenčiausiojo katalikų tikėjimo ir nepaliauja to siekę, tik ne per mūsų žemes valdančiuosius ir okupantus.

Mus valdantieji Prūsijos teutonų ordino broliai, okupavę mūsų žemes, ieškodami tik to, kas sau, o ne kas Dievui, pradėjo mus spausti, iš pradžių mažiau, po to sunkiau, mūsų darbus, įprastus atlikti mūsų poreikiams, ėmė drausti, mūsų paveldėtą iš tėvų, senelių ir prosenelių turtą pradėjo užgrobinėti ir naudoti savo poreikiams, mūsų derlių — atiminėti, visą mūsų bitininkystę ir kitus naudingus mūsų pragyvenimui dalykus – sunaikinti. Pagaliau mus, iš prigimties laisvus, ėmė versti dirbti vergiškus darbus, galų gale apdėjo mus įvairios rūšies nepakeliamomis naštomis, be jokios teisės atiminėja viską iš mūsų tarnų, savininkų, žemdirbių ir duoklininkų.

Dabar gi atėmė visas mūsų medžioklės, žvejybos ir kitų naudingumų teises, uždraudė prekybos ir kitais namų reikalais keliones j kaimynines žemes; panašiai ir mūsų kaimynams neleidžia mus lankyti su prekėmis ir Įeitais šios rūšies reikalais. Uždeda mums daugybę Įeitų naštų, kurias sunku raštu išdėstyti. Tačiau mums atrodo, kad už visas naštas yra sunkiausia tai, kad jie kiekvienais metais reikalauja kaip užstato mūsų vaikų, kuriuos jiems duoti atsisakome dėl tos priežasties, kad jau anksčiau, neturėdami jokio gailestingumo, reikalavo mūsų sutuoktinių, stengdamiesi atskirti mus nuo žmonų, be to, jau turėdami beveik du šimtus mūsų vaikų, nepatenkinti skaičiumi.

Išgirskite, maldaujame, dabar išgirskite jūs, kurie mylite teisingumą, didžiulę, besaikę mūsų priespaudą, kuri kruvinai sužeidė mūsų dvasią, dėl kurios labiau reikėtų verkti, negu kalbėti. Minėti broliai, mūsų valdytojai, daug mūsų žemės kilniųjų ir galingųjų, kurie kariniuose ir kituose dalykuose, kaip liudija patirtis, yra žymūs, buvo padaryti vergais. Yra tikras dalykas, kad tris kilmingus vyrus, kurie, nenorėdami, kad jų sūnūs būtų paimti įkaitais, pasislėpė, su dviem pagrobtomis moterimis sudegino. Kai kuriuos panašius vyrus sykiu su žmonomis surišę išvežė j Prūsiją. Jaunutes mūsų seseris ir dukteris tie patys kryžiuočiai, paniekinę pagarbą kryžiui, jėga paimtas, ką su dideliu skausmu pranešame, išprievartavo. Tie dalykai yra viešai žinomi ir gali būti įrodyti. Vienas vyras iš geresniųjų bajorų, vardu Kirkutis, turėjo labai gražią dukterį, kurią minėti broliai jėga iš jo atėmė.

To žmogaus sūnus, mergaitės brolis, nebegalėdamas pakelti priespaudos, kažkurį iš minėtų brolių, prievartaujančių jo seserį, išsitraukęs kalaviją, nužudė. Taip pat vieną plačiai žinomą bajorą, vardu Visginą, sykiu su žmona ir vaikais, surištą išvežė į Prūsiją, ten padarė vergais ir nužudė. Panašiai ir Įeitą žymų kilmingą vyrą, vardu Svolkenis, suėmė, jo namą su visomis sodybomis sudegino, tų sodybų gyventojus be jokio gailesčio išžudė, račiau Svolkenis, vežamas į Prūsiją pabėgo ir taip su Dievo pagalba išsilaisvino. Taip pat vieną, ne mažiau kilmingą už minėtus žmones vyrą vardu Sungaila, panašiai pagrobtą, veždami į Prūsiją nužudė. Taip pat tris labai kilmingus vyrus, panašiai suimtus, be jokios kaltės nužudė, o jų palydovus su vaikais išvežė į vergiją.“

O kiek prispaustųjų nuolatinių aimanų ir dejonių kilo mūsų provincijoje, ko nuo amžių nebuvo girdėta! Iš viso to mes iš savo valdančiųjų nieko kito nelaukėme ir nesitikime, kaip žiauriausios mirties ir to, kad jų kalavijai bus nuraudoninti mūsų krauju. Patys mūsų prispaudėjai, daugiau nebevadinsime valdančiaisiais, prie blogio dar pridėdami blogį, privertė mus kelių nelygumus ištiesinti ir per neįžengiamus miškus, per kuriuos pravažiavimas labai sunkus ar net neįmanomas, padaryti tiesius kelius, kad galėtų tuo laisviau mus nužudyti ir išnaikinti. Tuos dalykus savo dvasioje apsvarstydami, mes matome, kad tie broliai trokšta mus išnaikinti.

Tarp kitų dalykų, ėmėme galvoti ir apie mūsų krikšto nutęsimą. Kodėl jie nutęsė pakvietimą mums krikštytis, kodėl mūsų provincijoje nepastatė nė vienos bažnyčios, kodėl į tokią plačią teritoriją nepakvietė nė vieno kunigo? Pradėjome galvoti, kad jie rezga kėslus mus išnaikinti. Atsisakę Dievo darbų, jie visiškai nukreipė savo dvasią į pasaulio darbus. Nepasitaikė nė vieno, kurį jie būtų pakrikštiję, išskyrus tuos, kuriuos pakrikštijo garsūs kunigaikščiai viešpačiai Vladislovas, Lenkijos karalius, ir Aleksandras, kitaip dar Vytautas, didysis Lietuvos kunigaikštis. Taigi, tokiu būdu minėti broliai, prisidengę gynėjų vardu, stengėsi mums tik pakenkti.

Taigi, jūsų šviesybė teapsvarsto tą žiaurumą ir nežmoniškumą, kurie mums suteikė didelę mirties baimę ir pelnytai mus atitraukė nuo paklusnumo jiems. Taip pat jūsų šviesybė tesiteikia suprasti, kad mūsų įžadai priimti Aukščiausiojo garbei krikšto malonę tebesitęsia ir to, Kristui vadovaujant, mes visomis jėgomis siekiame. Jei patys kryžiuočiai norėtų kitaip ar kitus dalykus apie mus pasakoti, nuolankiai prašome jiems netikėti, o mes savo maldomis tebesiekiame, kad visagalis Dievas uždegtų mūsų širdis meilės dvasia ir kuo greičiau laimingai mus nuvestų į krikšto malonę.

Bet kadangi neatsirado, kas prie šio laiško prašymo priimti mus į katalikų tikėjimo prieglobstį pridėtų ranką, kreipiamės į jūsų šventenybę ir pamaldžiai prašome panaudoti savo autoritetą prieš tokį negailestingumo ir žiaurumo blogį; pašalinkite ir su šaknimis išraukite kenksmingus sodinius, įrenkite ir sodinkite Dievo Bažnyčioje tokius, kuriuos rekomenduotų nuolankumas, dorumas, gyvenimo išbandymai, kurie mokytų esančius jų valdžioje, neslėgtų vargšų, kurių bendravimas būtų teisingumas, kurių autoritetas būtų ne drabužyje, ne apsirengime, bet išsilavinime tikėjimo dalykuose ir tikėjimo gynime, kurių gyvenimas būtų viešai pagirtinas ir atminimas nuolatiniame palaiminime. Teikitės suprasti, kad mes esame tikri žmonės, o ne gyvuliai, kuriuos galima dovanoti, nupirkti ir parduoti, esame Dievo kūriniai, padaryti pagal jo paveikslą, Dievo vaikų laisvėje, kuria, Kristaus tikėjime atnaujinti ir atgimę, norime naudotis ir džiaugtis kaip ir kiti krikščionys. Aiškiai ir specialiai pareiškiame, kad nenorime, jog tie broliai mus valdytų ir būtume jiems pajungti, nes jie yra įpratę jų valdžiai pavestus žmones ne valdyti, bet žiauriai engti. Kadangi trokštame tapti tikrais krikščionimis, norime ištikimai ir nuolankiai tarnauti pirmiausia Dievui, po to tam, kuris mums patiks.

Todėl nuolankiai maldaujame jūsų šventenybę, kad galėtume šį mūsų nuolankaus dievobaimingumo troškimą išpildyti bei įvykdyti ir tikėjimo bei meilės ryšyje švenčiausiąjį krikštą pamaldžiai priimti, jūsų šventenybė teiksis mūsų prašymo įvykdymą pavesti šviesiausiems ir krikščioniškiems kunigaikščiams viešpačiams Vladislovui, Lenkijos karaliui, ir Aleksandrui, kitaip Vytautui, Lietuvos kunigaikščiui ir iš jų pareikalauti, kad pasiėmę su savimi gerbiamus Kristuje tėvus Lvovo arkivyskupą Joną ir Vilniaus vyskupą Petrą, ištikimus bei išbandytus Kristaus tikėjime, atvyktų į mūsų provinciją ir suteiktų mums krikšto malonę, per kurią mes galėtume mielai prisijungti prie šventojo Kristaus garbintojų būrio.

Tačiau kadangi be minėtų šviesiausiųjų kunigaikščių viešpačių Vladislovo, Lenkijos karaliaus, ir Aleksandro, kitaip Vytauto, Lietuvos kunigaikščio, pagalbos šis šventas darbas negalėtų būti gerai įvykdytas, jūsų šventenybė teiksis kiekvieną iš jų paraginti, kad paskirtų mūsų provincijoje vietoves, kuriose minėti Lvovo arkivyskupas Jonas ir Vilniaus vyskupas Petras pastatytų pirmiausia katedrą, po to kitas bažnyčias ir Įdek bus reikalinga to švento darbo užbaigimui, dėl mūsų neturto negalint pilnai suaukoti, teiktųsi savo įgimtu dosnumu visagalio Dievo šlovei ir jūsų šventenybės garbei papildyti ir užbaigti. Jie gi yra Jėzaus Kristaus nariai ir Šventosios Dvasios įrankiai, kurių tarpininkavimu Aukščiausiojo galybė teikiasi daryti didžių dalykų ir krikščionių tikėjimas plačiai išplinta.

Užbaigdami, atsidavusiai deklaruojame jūsų šventenybei savo neabejotinos vilties pasikliovimą, kad kuo greičiau būsime per šventąjį krikštą prijungti prie švenčiausio krikščionių būrio, paniekoje turėsime tamsybių kunigaikštį su visais jo tarnais, kurie bandė trukdyti ir trukdydavo mums priimti šventąjį tikėjimą ir kol turėsime Dievą mums maloningą ir Jėzų Kristų mūsų gynėją, nebijosime jokių priešų ginklų, neabejojame, kad netgi visus visų, norinčių prieš teisingumą mus užpulti, priešiškumus, padedant mūsų Sutvėrėjui Dievui, sutrypsime.

Dalis žemaičių skundo išversta j lietuvių kalbą ir paskelbta: „Žemaičių pareiškimas Konstanco Bažnyčios Susirinkimui ir valdovams“, iš lotynų k. vertė Dalia Dilytė, in: BRA’IŠ, t. 1: Nuo seniausiu laiktį iki XV amžinus pabaigos, sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 517—518.

Publ.: Codex epistoluris Vitoldi magni ducis Lithuuniue, 1376—1430, ed. A. Prochaska, (serija: Monumentu medii nevi historica res gestus Poloniue illustruntiu, t. 6), Cracoviae: Academia literarum Cracoviensis, 1882, p. 1018-1024. Utes uc resgestue inter Polonos Ordinemque Cruciferorum, t. III, ed. Adam T.Dzialyriski, Posnaniae, 1856, p. 184190. Codex Mednicensis seit Sumogitiue dioecesis, pars I, collegit Paulus Jatulis (serija: Fontes Historiue Lituuniae), Roma: Academia lituana catholica scientiarum, 1984, nr. 1, p. 2-13 (1416-02-13).

Iš lotynų k. vertė kun. Juozapas Gedgaudas

Patiko? Pasidalinkite!