Aktorė ir režisierė Gabija: Teatras man tai, be ko negaliu gyventi

Ne vienam iš mūsų,  teatras yra šventovė, kuri augina, brandina; Anot Amerikiečių teatro aktoriaus Lawrence Barrett, aktorius – panašus į skulptorių, kalantį skulptūras iš sniego. 

Šiuo metu iš veiklos sąstingio bundantis teatras daugeliui tampa lyg gaivaus oro gurkšnis  nerimo ir nežinomybės pasaulyje. Apie nuosavą teatrą svajojanti režisierė ir aktorė Gabija Urniežiūtė teigia, kad jai teatras tapo kone priklausomybe, be kurios, anot pašnekovės, ji jau nebegali gyventi.

Kodėl verta įsimylėti teatrą, ir, kaip iš tiesų gyvena aktoriai, pasibaigus spektakliui ir kuom skiriasi aktoriaus ir režisieriaus duona kalbamės su Gabija Urniežiūte.

Gabija, esate ne tik aktorė, bet ir režisierė, nuo ko viskas prasidėjo?

Tėtis labai mėgdavo fotografuoti, apie fotografijos meną visuomet pasakodavo su didžiule pagarba ir meile. Dėl to ir aš pasičiupau fotoaparatą. Bet manęs nelabai domino techniniai dalykai – diafragmos, išlaikymai, kompozicijos, atstumai ir t.t. Daugiau kankindavau drauges, versdama jas pozuoti lyg tai būtų kadrai iš kino filmo, pasakojantys istoriją. Vėliau atėjo suvokimas, kad kompiuterio programų pagalba galima nufotografuotus vaizdus sujungti, ir taip gausis judantys vaizdai – siužetai.

Taip ėmiau kurti filmukus iš plastilino. Tai buvo nuolatinis bandymų ir nesėkmių kelias. Dirbdavau daugybę valandų labai kruopščiai lipdydama smulkiausias detales, o pradėjus fotografuoti viskas tuoj pat imdavo tirpti, nes šviečiau su statybine lempa. Bet kiekvienas suklupimas skatino kritinį mąstymą ir geresnių sprendimų paiešką.

O galiausiai pasiekus rezultatą, norėjosi nerti dar giliau. Taip atsidūriau būrelyje pas Algimantą Urbelionį. Ten pirmą kartą prisiliečiau prie vaizdo kameros. Iš pradžių viskas atrodė ir skambėjo taip sudėtingai – kadrai, planai, rakursai… Namų darbams turėjome kurti trumpo metro filmus. Jaudino tai, kad kurdami turėdavome visišką laisvę. Galėdavome sugalvoti kokias tik nori istorijas, pasaulius, herojus, įvykius, mums leisdavo naudoti kokią tik nori muziką. Tai buvo pats geriausias būdas atitrūkti nuo realybės ir nerti į savo pačių vidinį pasaulį. Tokia buvo pažintis su kinu ir režisūra.

O aktore taip pat norėjau būti nuo pirmųjų klasių. Vienu metu mokantis vidurinėje mokykloje gyvenimas ėmė keistis. Tėtį ištiko sunki krizė, visa šeima atsidūrėme užburtame rate – tapome alkoholio įkaitais. Tapau vis uždaresnė, nelabai mokėjau išreikšti savo jausmų žodžiais, o atsiradusiame teatro būrelyje vaidindama įvairius personažus jausdavausi taip, lyg vėl būčiau gyva, lyg vėl pagaliau kažką jausčiau. Tiesa, teatrą pamilau žymiai vėliau, kai išvydau O. Koršunovo „Ugnies veidą”, o pirmiausia norėjau būti kino aktore.

Kas teatras yra jums?

Sunku nusakyti žodžiais. Gal priklausomybė? Kažkas be ko nebegaliu gyventi.

Galiu kažkiek laiko pabūti be teatro, bet po kelių mėnesių pauzės visuomet tarsi apsėda mintys apie vaidmenis ir spektaklius. Tuomet ištisom dienom panyru į fantazijų pasaulį, daug rašau, bet tuo pačiu jaučiu žvėrišką alkį, kuris nurimsta tik suvaidinus spektaklį. Be abejo, labai trumpam…

Tai, ką matome scenoje, tėra tik kokių 10 procentų to, ką išgyvena aktorius pasiruošimo ir repeticijų metu. Aš pati nedirbu etatiniame teatre, dėl to sukurtų vaidmenų neturiu daug. Tačiau didelę dalį tų, kuriuos vaidinu, pasirinkau pati. Dėl to tai nėra tik vaidmenys, tai didžiulė gyvenimo dalis. Vaidinami vaidmenys tampa kaip gyvenimo mokytojai, o jų dėstomos pamokos išmokstamos ne taip greitai.

Kartais tik po kelerių metų imu suprasti apie ką kalba vaidmuo. Prisipažinsiu, kad mane pačią labiausiai traukia spektakliai, kuriuose gausu tamsos. Ypatingą ryšį jaučiu su Kler vaidmeniu spektaklyje „Šauksmas”. Pirmąją premjerą išleidome, berods, prieš ketverius metus. Tada padarėme kelerių metų pertrauką, spektaklį perstatėme ir vėl parodėme šį rudenį. Galima drąsiai teigti, kad rudenį rodyti spektakliai nė iš tolo nepriminė premjerinių.

Reikėjo laiko, kad pjesės parašytas tekstas taptų ne nieko nereiškiančiais žodžiais, o išgyventa ir suvokta patirtimi. Tam, kad suvaidintume „Šauksmą”, abu su Ainiu turėjome patirti, ką reiškia, kai viskas, ką kūrei, staiga žlunga. Kai visi palieka ir niekas tavimi nebetiki. Kai atrodo, kad visi tavęs nekenčia.

Kai baimė ir kaltės jausmas, tūnantys tavo galvoje, tave apsėda ir bijai išeiti iš namų, ar net iš savo kambario. Kai nekenti vienas kito, bet daugiau nieko kito gyvenime nemyli. Kai nebeturi pinigų ir skendi skolose. Kai tam, kad vėl norėtum gyventi, privalai pažvelgti mirčiai į akis. Greičiausiai pati pjesė išsirinko mus, ne mes ją. Turbūt apskritai aktoriais tapome dėl to, kad kažkurių jausmų nemokame išreikšti kitaip, tiktai būnant scenoje…

Kuom skiriasi aktorės ir režisierės duona?

Sakyčiau, kad režisierius yra kūrinio protas, o aktorius širdis. Režisierius vis tiek daugiau žiūri į kuriamą istoriją kaip racionalus stebėtojas, o aktorius ją išgyvena savo kūnu, savo emocijomis. Jeigu aktorius yra vieno vaidmens advokatas, tai režisierius yra visų kūrinio personažų advokatas. Taip pat, būnant aktoriumi, vienas sudėtingiausių momentų – mokėjimas laukti, kartais net labai ilgai.

Nori nenori esi priklausomas nuo kitų, turi gebėti išlaukti vaidmens. Na, nebent kuri mono spektaklius. O režisierius savo darbo vietą gali susikurti pats, nepriklausydamas nuo kitų. Bet, kita vertus, šiose profesijose yra ir panašumų – visi aktoriai yra truputį režisieriai, nuolat režisuojantys patys save. Ir greičiausiai net ne teatro scenoje, o gyvenime.

Turite savo teatrą papasakokite plačiau apie jį ir kodėl jis atsirado?

Dar studijuojant akademijoje vaidybos specialybę teko galimybė nusifilmuoti studentiškame filme kartu su Ainiu Storpirščiu. Po pažinties su juo jaučiausi kaip sutikusi sielos dvynį. Žavėjo viskas – Ainio požiūris į kūrybą, gyvenimą, didžiulė ištvermė ir ambicingumas. Supratau, kad ir ką darytų šis menininkas, privalau atsidurti greta, eiti kartu, kiek tik turėsiu jėgų.

Po studijų kartu su Ainiu iškart pradėjome vystyti bendrą veiklą, tačiau patys dar nepasitikėjome savo jėgomis ir vadovaujančias pareigas vis atiduodavome į kieno nors kito rankas. Ilgainiui visi kurti projektai ir spektakliai žlugo. Atrodė, kad kažką darome ne taip, gal dėl savo naivumo pasirenkame ne tuos žmones, gal esam neverti menininkų vardo. O galiausiai supratome, kad visos šios nesėkmės nesibaigs tol, kol neprisiimsime atsakomybės patys už save.

Taip kartu su Ainiu ir Laurynu Kublicku įkūrėme įstaigą pavadinimu „Kaino karta”, turėdami viziją kurti spektaklius, apie tai, kas jaudina mus pačius kaip menininkus. Šiuo metu jau turime žymiai didesnę bendražygių komandą, esame žiūrovams pristatę Ainio pjesės „Būk prakeikta, Grečet” skaitymą bei spektaklį „Šauksmas”, ir dedame pastangas, kad „Kaino karta” ateityje būtų žinoma ne tik kaip nepriklausomų menininkų teatras, bet taip pat taptų ir kino namais bei muzikos oaze. 

Kokia jūsų pagrindinė žinutė yra, kaip menininkės?

Kurdama daugiau ne teigiu, o tyrinėju. Bet taip pat stengiuosi tyrimų neužbaigti atviru klausimu. Būsimus kūrinius – ar tai būtų teatro pjesė, ar rašomas filmo scenarijus, renkuosi ne pagal tai, ką noriu iš anksto pasakyti žiūrovui, o pagal intuiciją. Lyg jausčiau, kad yra kažkas, ko dar nežinau, ką dar turėčiau sužinoti. Ir vėliau kūrimo procese atrastais suvokimais dalinuosi su žiūrovu.

Kaip menas gali prisidėti prie šiandienos gerovės kūrimo, kai atrodo, kad visuomenė nuo pandemijos yra pervargusi?

Skubančiame pasaulyje retai mąstome, kaip jaučiamės, kokios mūsų vertybės, kuo gyvename. Menas gali padėti nubusti iš šio sąstingio. Juk visuomenė pandemijos metu pavargusi labiau ne fiziškai, o dvasiškai.

Ar teatras pandemijos akivaizdoje vis dar svarbus?

Tiems, kuriems buvo svarbus, greičiausiai tapo tik dar svarbesnis.

Šiandien vis garsiau kalbama apie tai, kad depresijos mastai šalyje viršija normas, tačiau ir jūs esate asmeniškai išgyvenusi juoda naktį, sakykite, kaip jaučiatės šiandien ir kas jums padėjo iš viso to išlipti?

Prieš keletą metų papuoliau į užburtą ratą, iš kurio pati vargu ar būčiau buvusi pajėgi ištrūkti. Viduje jausdavau nuolatinį nerimą, kaltę, gėdą, dėl to labai daug dirbdavau, lyg norėdama kažką įrodyti, greičiausiai savo vertę. Už darbus neimdavau pinigų, nes jaučiausi skolinga. Tokį pačios sumodeliuotą krūvį sunkiai atlaikydavau, dėl to kažkuriuo metu palūždavau ir prisigerdavau iki tiek, kad užmigdavau kur nors gatvėje, viskas atrodydavo nebesvarbu ir nebepakeliama.

Kitą dieną negalėdavau suvokti savo poelgių, jausdavau žvėrišką kaltę. Ir kiekvieną sykį nutardavau, kad reikia būti dar disciplinuotesne, laikytis dar griežtesnio plano, negalima taip palūžti. Imdavau dar labiau viską kontroliuoti: santykius, maistą, darbą, nutariau mažinti miego laiką, kad viską suspėčiau.

Gyvenau dvigubą gyvenimą – dienomis sąmoningą, persmelktą tironiškos disciplinos ir kontrolės, o naktimis sapnuodavau suicidinius sapnus arba bastydavausi gatvėse palei miesto tiltus. Nebeturėjau artimo ryšio su nei vienu žmogumi, net su pačia savimi. Man pasisekė, kad tuo laiku jau pusę metų vaikščiojau pas labai įžvalgų psichoterapeutą dėl kitų priežasčių. Prireikė lygiai pusės metų, kol atsitiktinai pokalbio metu atsivėrė ta “tamsioji”, šešėlinė pusė.

Ir nemalonu pripažinti, bet taip, esu išgirdusi, kad tai depresija. Iš pradžių buvo stipri atmetimo reakcija, nes iš pirmo žvilgsnio nei lovoj visą dieną gulėdavau, nei būdavau apatiška, netgi atvirkščiai. Bet anuomet išgirstą psichoterapeuto citatą prisimenu iki šiol – „ledas jau toks plonas, kad įlūžti gali bet kurią akimirką”. O svarbiausia, kad kažkas keistis pradėjo tik tuomet, kai ėmiau pripažinti, kad meluoju, kad turiu ketinimų, kuriuos slepiu net pati nuo savęs. Čia turbūt kaip alkoholikai pradėti gyti gali tik tuomet, kai pripažins savo priklausomybę.

O šiandien jaučiuosi gyva, mylima ir mylinti, su daug kuo susitaikiusi, bijanti mirti ir dar turinti daug ką nuveikti šiame pasaulyje. Vėl susigrąžinti ryšį su savimi ir Pasauliu padėjo rašymas, fizinė veikla, Ainio palaikymas. Ir, be abejo, griežtas, žodžių į vatą nevyniojantis, psichoterapeutas. 

Ar teatras tapo jūsų gyvenimo tikslu?

Ne, teatras netapo mano gyvenimo tikslu. Jei profesija taptų gyvenimo tikslu, tai būtų fanatizmas. Greičiau tapo viena iš svarbiausių gyvenimo dalių, išraiškos forma, tam tikrais momentais net varikliu. Bet ne daugiau nei kinas, rašymas, santykiai su artimaisiais.

Mindaugas Jonušas