„Čipolino nuotykiai“ – literatūrinė pasaka (apysaka) vaikams, kurią 1951 m. sukūrė italų žurnalistas ir rašytojas Džanis Rodaris. Knyga pasakoja apie svogūnėlį Čipoliną, kuris, padedamas draugų, kovoja su daržovių šalies valdovu, despotu princu Citronu. Dėl visuomenės santvarkos kritikos „Čipolino nuotykiai“ taip pat vadinami politine bei socialine alegorija.
„Čipolino nuotykių“ autorius II-ojo pasaulinio karo pradžioje įstojo į fašistų partiją, tačiau po brolio išsiuntimo į koncentracijos stovyklą, ėmė dalyvauti pasipriešinime ir 1944 m. pasirinko Italijos komunistų partiją. Marksizmo – leninizmo ideologija susijusi su „Čipolino nuotykių“ temomis ir idėjomis, kurios pateikiamos Ezopo kalba.
Svogūnėlio Čipolino draugai ir aplinka – darbininkų klasės metafora. Visi protagonistiniai personažai (gal tik išskyrus grafą Vyšniuką) yra neturtingi, paprasti darbininkai ar amatininkai. Jie, kaip pagal komunizmo teoriją, ir pradeda revoliuciją prieš valdančiąją klasę – turtingus, tituluotus aristokratus.
Dž. Rodaris kritikuoja socialinę nelygybę, kapitalizmą, tačiau komunizmo doktrinos atžvilgiu paradoksalus kūmo Moliūgo siekis turėti privačią nuosavybę – savo namelį.
Literatūrinė pasaka gali būti vertinama ir demokratinių kriterijų požiūriu. „Čipolino nuotykiai“ alegoriškai kritikuoja totalitarizmą, skurdo plitimą, bendražmogiškų vertybių nesilaikymą. Čipolino personažas demonstruoja pilietiško aktyvumo, žmogaus laisvių svarbą.
visai kaip prie laisvos smetoninės lietuvos
O ką Moliūgo noras turėti savo namą? Tai gal šuns būdoje gyventi? Tai trockistų noras, kad žmogus nieko neturėtų, viskas būtų bendra ar nuomojama iš savininko (valstybės ar stambaus kapitalo). Bolševikai neneigė asmeninės nuosavybės būtiniesiems gyvenimo poreikiams tenkinti. Į tai įėjo ir nuosavas būstas. Tačiau viena, jei kas turi 5 kambarių butą ir gyvena vienas ar su boba, ir visai kas kita, jei turi 1 kambario butelį…
Ne visai tiksliai. SKirtumas yra tarp asmeninės nuosavybės ir privatinės nuosavybės. Tavo pavyzdyje asmeninė nosavybė – butas ar namas kuriame gyvebi tu ir tavo šeima, privatinė nuosavybė – antras tavo butas, kurį nuomoji su tikslu pasiplenyti. Komunistai už asmeninę nuosavybę ir prieš privatinę nuosavybę.
Tai tą aš ir sakiau. Visgi sutik, kad net ir 5 kambarių butas vienam asmeniui tai buvo perteklinė asmeninė nuosavybė porevoliucinėje ir netgi pokarinėje (po Antrojo pasaulinio) TSRS, net jei ir nenuomojo patalpų.
Sutinku, vienam asmeniui 5 kambarių butas perteklinis.
Džanis Rodaris buvo komunistas. Čipolino nuotykiai, tai alegorija apie kapitalistinę santvarką. Reikalavimai A++ klasės namų, mokesčiai už žemę, NT, tai ne kas kita kaip citrono užkrauti mokesčiai už orą ir lietų.
Autorius 1917-ųjų revoliuciją Rusijoje atvaizdavo pasakoje. Bet yra spiralės dėsnis: šiandien turčiai ir vargšai kitokie, aplinka kitokia, tačiau rezultatas tas pats.