Lietuvos politikos mokslininkai jau tris dešimtmečius stebi reiškinį, kuris prieštarauja bet kokiai logikai, evoliucijai ir sveikam protui. Tai – ištikimasis Lietuvos pensininkas-rinkėjas. Ši geopolitinė jėga pasižymi antgamtine kantrybe ir mazochizmu, kurio pavydėtų net stipriausių nervų vienuoliai.
Scenarijus nesikeičia nuo praėjusio tūkstantmečio. Ateina rinkimai. Pensininkas, pasipuošęs geriausiu savo kostiumu, sukilusiu kraujospūdžiu ir šventa ugnimi akyse, žygiuoja į rinkimų apylinkę. Tikslas aiškus – balsuoti už „tuos pačius“. Na, arba už tuos, kurie pažadėjo penkiais eurais didesnę išmoką ir nemokamą kalendorių su savo veidu.
Kas vyksta po rinkimų? Tradiciškai prasideda tautos rauda.
Vieni valdžioje buvę „gelbėtojai“ per krizę pensijas apkarpė (nes reikėjo gelbėti bankus, o ne skrandžius). Kiti atėjo, pažadėjo rojų, bet vietoje jo uždarė pigių prekių parduotuves „Mere“, palikdami senjorus akistatoje su lietuviško prekybos centro dešros kainomis, kurios labiau primena investicinį auksą.
Ir štai, sėdi tas pats senjoras prie televizoriaus, geria valerijoną ir piktinasi: „Kokia sunki ta mūsų, pensininkų, našta! Valdžia vėl nuskriaudė!“.
Bet palaukite. Kas tą valdžią išrinko? Kas suformavo tą Seimą? Kas už rankos nuvedė tuos pačius politikos į minkštas kėdes? Teisingai – tas pats nukentėjusysis.
Tai džiuginantis, cikliškas ritualas. Žmogus trisdešimt metų perka tą patį sugedusį pieną, kasdien jį geria, kasdien sėdi tualete su pilvo skausmais ir kasdien nuoširdžiai stebisi: „Kodėl man vėl skauda pilvą? Tikriausiai kaltas pardavėjas“.
Šis reiškinys politikos užkulisiuose vadinamas „Stokholmo sindromu su lietuvišku prieskoniu“. Nesvarbu, kiek kartų valdžia tave „atims, uždarys ir sumažins“ – atėjus kitam rudeniui, tu vėl pasiimsi rinkėjo kortelę ir nubalsuosi už tuos pačius skriaudikus. Nes jie juk „savi“, jau pažįstami, o nauji gali nuskriausti kaip nors neįprastai, o prie senos skriaudos jau ir nugara pripratusi.
Todėl Lietuvos pensininkų našta yra sunki ne dėl ekonomikos dėsnių ar blogo oro. Ji sunki todėl, kad nešiotis trisdešimt metų ant pečių tuos pačius politinius lavonus ir tikėtis, kad jie staiga pradės nešti pelną – fiziškai varginantis darbas. Bet tradicijų laužyti negalima: susitiksme prie balsadėžių!
Nes tik pensininkai yra ta aktyvo politiškai rinkimų metu masė. Jaunesnė dauguma dėjo boltą ant valdžios ir į rinkimus neina. Kas yra blogai. Jaunimas iš viso tik už liberastus balsuoja – smegenų plovimo paskutinius dešimtmečius pasekmė – daugiau „laisvės”, iškrypimų ir narkotikų.
Izvelgiu, kad kalciausi yra tie, kurie nepriklausomybės pradžioje formuodami visuomeninė santvarką padarė viską, kad Seimo nariai, vyriausybės nariai ir visi kiti didesni ar mažesni valdininkai nebūtų atsakingi už savo veiksmus ar sprendimus. Tai leidžia, kol išrenka žadėta tai, kas negalima įvykdyti ar neplanuojama įvykdyti, kad patenkintų rinkėjų norus. Toliau vėl tas pats-pakentekit, po keturių metų galėsite rinktis kitus. Rinkimų sistemą tokia, kad pusę Seimo ir tarybų narių renkama pagal sąrašus, žmonėms net nežinant, už ką balsuota. Vadinasi, reikalinga rinkimų sistemos pertvarka, o kaltinės metimas ant rinkėjų, sudarant sąlygas jiems ne tik rinkti, bet ir atleisti, tiesioginės demokratijos taikymas valstybės valdyme.
Lietuviai yra idiotu, daunu ir degeneratu tauta. Tokie durniai jokiu budu NEGALI nei BALSUOTI, NEI dalyvauti RINKIMUOSE, o juo labiau uzimti vadovaujamus postus. Ju vieta paciame visuomenes dugne. Dievas juos sutvere kad dirbtu ir aptarnautu protingus, issilavinusius, talentingus ir atsakingus visuomenes atstovus. Durniai, pasitikrinkit savo IQ .
Is ju atimk busta, atimk pensijas ir pasakyk, kad taip reikia, nes ginames nuo rusu jie tyles ir nieko nedarys ir toliau rinks tuso pacius pas juos smegenu nerasta
Šitie jau daug metų kenkia Lietuvai. Jie yra etatiniai landsbergistano rinkėjai.
O susirinkti prie Seimo protestui, tai gink tu Dieve, gi negalima prieš savus, čia gi ne russkiai. Na jau kaip nuors..