Vakar, spalio šešioliktos vakarą, visa laiptinė kvepėjo verdamais grybais. Jaunystėje grybautojas buvau – „groznas“ (didelis). Dabar – nebe tie pajėgumai, o ir miškai nebe tie. Brangieji, atsiplėškite nuo kompiuterių. Parodykite savo vaikams „auksinius“, lietuviško bobų vasaros miško likutinius lobius.

Išmokykite juos – meilės gamtai, arba nors grybų pažinimo. Taip kaip mane mokė tėvai tarybiniais laikais. Autobusu važiuodavome grybauti visa šeima. Kas gali būti labiau įsimintino, kaip grybų rinkimas visiems kartu? Sakysite – tai ubagų išmįslas, – gal būt… Grybautojo stažas – nuo pirmos klasės iki pensijinio amžiaus. Nei viena erkė nebuvo įsisegusi. Sakysite: „Kokie dar mano metai? Dar visko gali atsitikti…

Vaikystėje ir jaunystėje grybaudavau visą vasarą. Tiksliau, – tą jos dalį, kada būdavo mokyklinės atostogos. Rinkau tuos grybus, kuriuos parodė tėvai. Tėvai – ne mokykla ir ne mokytojai (Jie, savo vaikams, blogo, ar sorošinio produkto – nesiūlys).

Grybaudavome visur kur Lietuvoje augo miškai, o dabar gėdingai puikuojasi kapitalizmo inicijuojami šiukšlynai ir nusikalstami medžių kirtimai. Mes, tautos ateitis, tada turėdavome tik vieną išeiginę dieną per savaitę – sekmadienį. Kitokio mokslo grafiko nė neįsivaizdavome. Dėl per sunkių portfelių isterikų nekėlėme. Vietoje to, per atostogas, skubėdavome atsigriebti. Atsigrybauti, atsiuogauti, atsimaudyti, atsižuvauti su meškere ir su dvibredžiu (Kas tai per daiktas – paklauskite tėčių, o dar geriau senelių). Žinoma, retkarčiais nepamiršdavome nukrėsti kaimynų soduose vienos-kitos obels ar kriaušės. Pridaryti kitokių zbitkų.

Už ką nuo tėvų gaudavome delnu per užpakalį. Suluošintas nebuvome nei vienas, už tat užaugome ŽMONĖMIS. Vaikystė yra vaikystė. Mergaičių prievartavimai tada buvo ne madoje. Atvirkščiai, buvo skiepijama, kad mergaitės – yra mūsų būsimos žmonos. Mūsų vaikų būsimos mamos! Su jomis, žaisti seksą nuo mokyklinio suolo… Gyvenome galvodami į priekį. Panelėmis žinoma domėjomės, kai kada net iki įsimylėjimo. Net iki susipykimo su tėvais (Bet tai jau ne šiandienos tema). Laiko užteko viskam. Reikėjo tik noro, o sveikatos ir sumanymų turėjome per akis.

Vasaros metu sugebėdavome net pinigų užsidirbti. Atkreipkite dėmesį – ne iš tėvų kaulyti, o užsidirbti savo rankomis. Tais laikais, „juodas darbas“ dar nebuvo laikomas GĖDA. Ta proga, kartu su draugais, pas Kutiškių bandymų stoties ūkvedį, pasirašydavome sutartį. Pasiimdavome kiekvienas po runkelių hektarą, ir jį ravėdavome – visus tris ravėjimus! Ką tai reiškia miesto vaikui – paklauskite tė-senelių. Pabandykite įsivaizduoti save: pasilenkusį kilometrinėje vagoje, kaukšintį kauptuku, kepinant saulei. Dabartiniai mobyliakininkai, šitokių „pramogų“, įsivaizduoti negali.

O mes buvome atsakingi ir savarankiški. Kiekvieną rytą, dviračiais (Kas Šiaulių „Vairo“ „Ereliuku“, kas „Minsku“), arba ūkvedžio „ožiu-viliuku“ važiuodavome į legalų darbą. Va čia tai buvo ekstrimas. Va čia tai buvo super aktyvumas. Dabar buržujai tai vadina: „VAIKŲ IŠNAUDOJIMU“. (Bėda – ne kas ką kaip vadiname, o kad dabartinės kartos vaikus sugadinome nepataisomai). Užaugome žmonėmis. Išmokome dirgti sau ir Lietuvai, jos neteršiant RUNDAPAIS, kurie už mus viską „nuravi“. Laiko užtekdavo ir geriems darbams ir žinoma saikingam, limituotam paišdykavimui. Ir futbolui, ir kvadratui, ir pasivažinėjimui su motorinkomis.

Vakar, visą dieną, buvo labai gražus ruduo. Mačiau špokų būrius, kurie dar neišskrido į šiltus kraštus. Mačiau gulbių šeimą su šiemetine vada. Mačiau pievoje, pakeltomis galvomis, jaunų stirnų pulkelį. Mačiau nuostabaus miško spalvas ir rudeninius atspalvius. Net žydinčius žieminius rapsus. Savo dideliam džiaugsmui – kai kada net kvepiančius ne geno modifikuotiems rapsams būdingu kvepėjimu.

Važiavau per Lietuvą spragsėdamas fotoaparatu ir džiaugiausi jos rudenišku „indėnų vasaros“ grožiu. O ko daugiau reikia šilto ir šalto mačiusiam žmogui, kai trys trečdaliai gyvenimo jau nugyventa? Važiavau pas draugus, su kuriais visada malonu pasikalbėti apie viską ir apie nieką. Ne arielkos gerti, ne kortomis lošti, o pasimatyti, pasidžiaugti, neįkyriai pasibėdavoti.

Man reikia jų tokie kokie jie yra. Jie priima mane tokį koks aš esu. Su vienais draugais žaidžiau smėlio dėžėje. Su kitais ėjau į mokyklą. Su trečiais dirbau, keldamas bendrą vidaus produktą. Liko ketvirti, kuriuos labai myliu ir saugau. Kuriems nuoširdžiai sakau: – Kuo ilgiau būkite (-me) sveiki ir laimingi.

Antanas Stugys

Patiko? Pasidalinkite!