PAMINKLAVERČIAMS
Satyra
Poetų, vakar didelių,
Valdžia šiandien paminklus varto –
Nes, vedė JIE ne tuo keliu
Kuriuo žygiuoja lansbergardas.
Paminklai – tai valdžios liga.
Iš gipso jie ar iš granito.
Kas buvo gerbiama TADA –
Privalo būti – nurašyta!
Tarybinių laikų kultūrą:
Ir su kampais, ir be kampų –
Jei jau nusprendė valdžios rū… mūrai: –
Braukt iš paveldo sąrašų!
Išverstakailių auditorija
Kur tik įmanoma įlindus
Trypia! Valstybinę istoriją –
Gadinančią… jau sugadintus.
Tie, kurie TADA stovėjo
„Apsėsti socializmo blusų“ –
Tautą kvietė eit prieš vėją –
Visai… visai ne į tą pusę.
Petrui Cvirkai, kaip sąžiningam, tarybinio laikmečio rašytojui ir publicistui, savo romanuose ir raštuose, fiksavusiam tai, ką pats matė ir pats girdėjo – dabartinės tautos gėdai, viešose, dabartinėse bibliotekose – vietos… Apie P.C. paminklus ir gatvių pavadinimus net nekalbu. (Kas ne su mumis – tas prieš mus). Todėl, kad jis rašė tai, nuo ko dabartinė „didvyrių ir didbobių“ bendruomenė, per vieną akimirksnį, atsižegnojo. Ne dėl teisybės, o dėl ramybės. Išdavystės kaina – pandeminė „laisvė“ ant komercinių Corona viruso ašmenų, įrėminta antsnukiais.
Negali dovanoti, jam, buvusių buržua, dabartiniai palikuonys – už privačią žemę, paverstą valstybės nuosavybe. Už ką, dėl jos, dabartiniame kapitalizme, ir buvo užmuštas Lietuvoje žinomas visuomenės veikėjas, Pranciškus Šliužas, – kad referendumais nedrumstų vandens… Tie, kas rašysite sąlyginę tiesą, apie dabartį, kuri politiniams ratams, apsisukus į kitą pusę, rytoj, gali būti kažkam nepatogi… drąsiai lipkite ant padėto grėblio. Istorijos perrašymui tai nepakenks.