Ji norėjo ant rankų. Mama buvo užimta. Ji norėjo ant rankų ir verkė. Mama buvo užimta. Ji ir toliau norėjo ir verkė. Mama buvo užimta. Ir ji nustojo norėti. Ir nustojo verkti. Gera mergaitė.

Ji norėjo žaisti, tačiau negalima – mama pavargo, mama nori miego. Ji nustojo norėti. Patogi mergaitė.

Ji norėjo žaisliukų. Tačiau vis nebūdavo pinigų. Ji nustojo norėti. Protinga mergaitė.

Ji norėjo šuniuko. Nebuvo galimybės. Ji nustojo norėti. Paklusni mergaitė.

Ji norėjo gražios liemenėlės ir suknelės kaip pas Agnę iš 10b klasės. Nebuvo galimybės. Ji nustojo norėti ir toliau nešiojo pusseserės jai atiduotą pusiau sunešiotą megztinį. Praktiška mergaitė.

Ji norėjo ištekėti – kad išvažiuotų iš ten, kur negalima norėti ir nėra galimybių, ten, kur atsiras vietos galimybėms ir norams. Tačiau nesigavo. Ji nustojo norėti. Pažangi, savarankiška mergina.

Ji norėjo vaikų. Bet nebuvo su kuo. Ji nustojo norėti. Pažangi šiuolaikiška savarankiška moteris.

Ji norėjo išvažiuoti dirbti į užsienį. Tačiau reikėjo prižiūrėti senstančią mamą. Ji nustojo norėti. Rūpestinga dukra.

Ji norėjo atostogų. Tačiau reikėjo dirbti. Ji nustojo norėti. Lojali darbuotoja.

Ir štai vieną rytą ji jau nieko nebenorėjo. Gulėjo ligoninės lovoje ir bukai spoksojo į sieną. Valgė prėską košę ligoninės valgykloje ir nieko nenorėjo. Lankė kažkokias procedūras ir nieko nenorėjo. Nes puikiai žinojo, kad norėti – beprasmiška.

Norėti nustojo dar prieš ligoninę. Jai staiga ėmė pakakti viso to, ką turi. Negavau nieko iš to, ko norėjau – na ir gerai. Dabar ji jau nieko nebenori. Dvasinga draugė paaiškino, kad tai nušvitimas. Kad visas problemas žmogui kelia lūkesčiai, o jai lūkesčiai savaime praėjo ir tai yra gėris. Moteris nežinojo – gėris tai, ar ne gėris. Jai jau vienodai rodė.

Ligoninėje kažkokie gydytojai klausinėjo, ar jai ko nors norisi. “Man viskas gerai, aš viską turiu”. – atsakydavo, gūžtelėjusi pečiais ir vėl nusisukdavo į sieną. Jai jau seniai buvo depresija, tačiau jos tai nejaudino, nes jau seniai pamiršo, ką reiškia norėti.

Išrašė iš ligoninės, reikėjo eiti į darbą, tačiau ji nenorėjo. Nesuprato kam to reikia. Daug pinigų jai nereikėjo – juk visiškai nieko nenorėjo.

“Nenukabink nosies!” – sakė jai draugės. – “Nueik kur nors, prasiblaškyk”, “Juk esi gyva, sveika, turi rankas ir kojas”, “O Afrikoje vaikai iš bado miršta”…

Jai vienodai rodė.

Ji nejautė gyvenimo skonio. Ji nejautė gyvenimo. Ji pražudė gyvenimą.

Praktiškai nustojo valgyti, nusilpo. Nebeišeidavo iš namų. Kartas nuo karto užsisakydavo produktų, bet ne tiek dėl savęs, kiek dėl katės. Tos katės ji jau seniai nemylėjo, tačiau negalėjo atsikratyti. Atsakinga moteris.

Vieną sykį kurjeris neatvažiavo, teko pačiai eiti į parduotuvę katei pašaro.

“AŠ NORIU MAŠINYTĖS!!!” – išgirdo kaip prekybos centre šaukia kažkoks vaikas. Akyse sužibo ašaros. Pati nesuprato, kodėl. Apsiverkė tiesiai prie kasos, mokėdama pinigus.

Atbėgo namo. Ašarojo tris dienas, nesustodama. Užplūsdavo tai visiška neviltis, tai laukinis įniršis. Pati nesuprato, kodėl.

“Aš noriu mašinytės!” – nusišypsojo, pagalvojusi apie mažą žaislinę mašinytę, kurios taip norėjo, kai jai buvo 4 metukai. Ir vėl apsipylė ašaromis, kai prisiminė, ko norėjo per visus tuos 40 metų. Norėjo ir negavo. Ir iš nevilties nustodavo norėti. Nes nenorėti atrodė ne taip skaudu, kaip norėti ir negauti.

“Aš noriu mašinytės!”

Ji susirado spintoje nežinia kiek laiko nevilkėtą suknelę. Gražiai susišukavo. Nusišypsojo veidrodžiui, kuriame atsispindėjo nuo ašarų išbrinkęs veidas – su raudona nosimi ir paburkusiais paakiais.

Išėjo į gatvę. Nusišypsojo saulei. Pasuko link parduotuvės, pirkti žaislinės mašinytės.

Ji sugrįžo į gyvenimą. Ji vėl kažko nori.

seimairnamai.eu

Patiko? Pasidalinkite!