Mane vežė didelės ligoninės koridoriumi.

– Kur?- paklausė viena seselė kitos,- į bendrą palatą ar į atskirą?

Aš ėmiau jaudintis, nes paprastai į vienutę veža silpnus ir mirštančius, kad jų nematytų kiti ligoniai.

– Daktaras liepė vežti į atskirą, – pasakė seselė, – ir medikės nužvelgė mane su užuojauta.

Kai atsiguliau į lovą, pajutau palengvėjimą nuo to, kad dabar jau niekur nereikės skubėti,  niekam nieko nesu skolinga.

Man pasidarė visai tas pats, kas kur vyksta ar vyks. Manęs niekas nedomino. Aš įgijau teisę į poilsį.

Palatoje buvome tik Aš ir Aš.

Dingo problemos, kurios atrodė tokios mažos palyginus su Amžinybe.

Ir tada aš prieš akis išvydau gyvenimą.

Pasirodo, jis toks puikus: rytais  čiulba paukščiai, žaidžia saulės spinduliai, nuo medžių krenta auksiniai lapai, ligoninės koridoriais kaukši kablukai.

Dieve, koks gražus gyvenimas. Ir aš tik dabar tai  pajutau.

– Bet pajutau juk, – galvojau viena sau. – Ir aš turiu dar porą dienų visu tuo pasidžiaugti.

Ir aš kreipiausi į Dievą, nes jis tą akimirką buvo arčiausia.

– Dieve, ačiū Tau, kad Tu davei man šansą pajusti, koks gražus gyvenimas. Tegul ir prieš mirtį.

Mane užliejo galinga energijos ir laisvės banga, o meilė tapo permatoma lyg vandenyno bangos. Ji užliejo aplinkui viską. Aš mylėjau…

Ir tai buvo kažkas panašaus į smuiko melodiją.

Atskira palata ir diagnozė: „ketvirtos stadijos vėžys. Carsinoma.“

Ir gydytojų įvardinti “ negrįžtami reiškiniai organizme“.

Pas silpnus ir mirštančius ligonius į palatas leidžia bet ką ir bet kuriuo laiku. Artimiesiems, matyt, buvo patarta  ruoštis laidotuvėms. Ir mane pradėjo lankyti pulkai liūdinčių giminaičių.

Aš supratau, kaip jiems sunku: apie ką galima kalbėtis su  žmogumi, kuris tuojau iškeliaus. Man buvo juokinga žiūrėti į jų pasimetusius veidus.

Ir aš apsidžiaugiau: niekada nebuvau mačiusi jų visų drauge. Labiau už viską aš norėjau su jais pasidalinti gyvenimo džiaugsmu. Ar  įmanoma nesidžiaugti tuo, kad Tu gyveni.

Aš juos liksminau, kaip mokėjau: pradėjau pasakoti anekdotus, linksmas savo gyvenimo istorijas.

Ačiū Dievui, jie visi juokėsi, atsisveikinimas su manimi vyko linksmai.

Kažkur trečią dieną man nusibodo gulėti ir aš pradėjau vaikštinėti po palatą. Atsisėdau prie lango. Čia ir užklupo mane gydytojas, sukėlė isteriją, kad keltis man negalima.

Aš nuoširdžiai nustebau:

– O ką tai pakeis?

– Nu ne, ką Jūs, bet Jums tikrai negalima vaikščioti.

– Kodėl?

– Jūsų tyrimai kaip lavono. Jūs jau neturėjote gyventi, o dar vaikščiojate.

Praėjo mano gyvenimui skirtas laikas – keturios dienos. Aš nemiriau, o šveičiau pilna burna ligoninės dešrą. Desertui tiko bananai, kuriuos atnešė brolis. Man buvo nepaprastai gera. O daktarui buvo bloga: jis nieko nesuprato. Tyrimų rezultatai nesikeitė, kraujas kapsėjo vos vos rausvos spalvos, bet aš išėjau į skyriaus foje pasižiūrėti televizoriaus.

Daktaro man buvo gaila. O mano meilė reikalavo aplinkinių dėmesio.

– Daktare, o kokius Jūs norėtumėte matyti mano tyrimus?- įsidrąsinusi paklausiau.

– Bent jau tokius.

Jis skubiai užrašė man ant lapelio kažkokius skaičius ir raides, aš jų nesupratau, bet atidžiai įsižiūrėjau.

Daktaras nužvelgė mane su užuojauta, kažką sumurmėjo ir nuėjo.

O devintą ryto įsiveržė į mano palatą šaukdamas:

– Kaip Jūs taip? Tyrimai tiksliai tokie, kaip Jums užrašiau.

– Iš kur man žinoti? O ką, jie geri? Ir koks po galais čia skirtumas.

Vienatvė baigėsi. Mane perkėlė į bendrą palatą, į tą, kurioje nemiršta.  Su manimi atsisveikinę giminės ir artimieji nustojo mane lankyti.

Palatoje gulėjo dar penkios moterys. Jos buvo nusisukusios į sieną, tylėjo ir mintyse save laidojo. Tylėdama aš iškenčiau vos tris valandas. Mano Meilė pradėjo dusti. Reikėjo skubiai kažką daryti.

Išridenus iš po lovos arbūzą aš užkėliau jį ant stalo, supjausčiau ir garsiai pranešiau:

– Arbūzas nuima pykinimą po chemoterapijos.

Palatoje pasigirdo tylus juokas. Prie stalo po vieną susirinko visos palatos kaimynės.

– Ar tikrai nuima?

– Aišku, – žinovo balsu patvirtinau, – nors velniai žino.

Arbūzas pamažu  tirpo.

– Tikrai praėjo, – pasakė ta, kuri gulėjo nusisukusi į sieną ir laukė mirties, grįždama su ramentais į lovą.

– Ir man praėjo.Ir man, – džiūgavo kitos.

– Tai va, – linktelėjau aš galva, – kartą man buvo toks dalykas. Gal girdėjot tokį anekdotą?..

Antrą nakties palatos duris pravėrė seselė ir nustėro:

– Kada Jūs valgyt nustosit. Visas aukštas per Jus miegoti negali.

Po trijų dienų daktaras tyliai manęs paklausė:

– Gal Jūs galėtumėt persikelti į kitą palatą?

– O kam?

– Šioje palatoje visų ligonių būklė stabilizavosi, o gretimoje – visos silpnos.

– Ne, –  choru suriko moterys, – neišleisim.

Ir neišleido. Į mūsų palatą  būriais rinkdavosi moterys. Paplepėti. Pasijuokti. Nes palatoje gyveno Meilė. Ji užliedavo kiekvieną kažkokia šilta banga ir visoms buvo gera.

Ypač man patiko šešiolikmetė mergaitė balta skarele, surišta viršuje. Skarelės mazgas ją darė panašią į zuikutį. Jai buvo limfmazgių vėžys ir atrodė, kad ji nemoka  juoktis. Po savaitės pastebėjau, kokia graži jos šypsena.

O kai ji pasakė, kad pradeda veikti vaistai ir ji ima sveikti, palatoje mes surengėme šventę, padengėme stalą, užsileidome muziką ir linksmybės baigėsi šokiais.

Į triukšmą budintis daktaras iš pradžių sureagavo nervingai, bet po to pasakė:

– Aš 30 metų čia dirbu, bet tokio dalyko nemačiau, – ir išėjo.

Mes visą naktį kvatojomės, prisiminę daktaro veidą.  Buvo gera.

Aš skaičiau knygas, rašiau  eiles, žiūrėjau per langą, bendravau su kaimynėmis, vaikščiojau po koridorių ir mylėjau visus ir viską: knygas, kompotą, kaimynes, mašinas už lango ir pasvirusį medį.

Man pradėjo leisti vitaminus. Tiesiog reikėjo kažką leisti.

Daktaras su manimi beveik nesikalbėdavo, kažko pyko, piktai nužvelgdavo, o po trijų savaičių pasakė:

– Hemoglobinas 20 vienetų didesnis už normą. Daugiau didinti jo nereikia.

Nesupratau, ko jis ant manęs pyksta?

Tik vėliau pagavau mintį: gal jis suklydo, nustatinėdamas diagnozę? Bet būti to negalėjo.

O kartą daktaras man pasiguodė:

– Aš negaliu patvirtinti Jūsų diagnozės. Jūs sveikstate, nors Jūsų niekas negydo. O to negali būti.

– Tai kokia dabartinė mano diagnozė?

– Aš dar nesugalvojau,- pasakė jis ir nuėjo.

Kai mane išrašinėjo, daktaras prisipažino:

– Kaip gaila, kad Jūs išeinat. Mūsų skyriuje tiek daug sunkių.

Iš mūsų palatos buvo išrašytos visos. O skyriaus mirtingumas sumažėjo 32%.

Gyvenimas tęsiasi. Į jį pradėjau žiūrėti iš viršaus. O gyvenimo tikslai tapo pasiekiami.

Reikia išmokti mylėti ir Tavo galimybės bus beribės, o svajonės išsipildys, jeigu kiekvieną Tavo žingsnį lydės meilė.

Viskas paprasta, bet viskas taip sudėtinga.

Antanina Strumilienė

Patiko? Pasidalinkite!