Šiandien asmens higienai skiriama labai daug dėmesio. Mes savo gyvenimo nebeįsivaizduojame be dezodoranto, dantų pastos, muilo ir kitų panašių priemonių. O kaip į higieną žiūrėjo XVIII amžiaus europiečiai?
Iki 1880-ųjų niekas ir negalvojo, kad toks dalykas iš viso reikalingas, nors, reikia pasakyti, ore sklandė toli gražu ne patys maloniausi kvapai. Jokio diskomforto tai niekam nekėlė. Turtuoliai stengdavosi užmaskuoti nemalonų kvapą dideliu kvepalų kiekiu, bet, kaip šiandien žinoma, šis metodas buvo neveiksmingas.
Utėlių tais laikais turėjo kiekvienas. Naikindavo jas… gyvsidabriu. XVIII amžiaus Europą apėmė gyvsidabrio karštinė: žmonės jį valgė, trindavo į odą, išprotėdavo ir mirdavo. Bet visa tai – smulkmė. Svarbiausia, kad gyvsidabris pirmiau išnaikindavo utėles!
Daugumos miestų gatvėse sklandė mėšlo, žmogaus išmatų ir pūvančių augalų smarvė. Jeigu kada kilo klausimas, iš kur atsirado džentelmeniška tradicija eiti kelio pakraščiu, toli ieškoti nereikia – jie tiesiog saugojo savo damas, kad jų neaptaškytų išmatomis.
Tokiose tolimesnėse teritorijose kaip šiaurės Rusija, Baltijos šalys, Suomija maudymosi pirtyse tradicija išliko nepakitusi iki šių dienų. Senovės Rytų, Egipto, Babilono, Graikijos ir Romos literatūros kūriniai suteikia nemažai informacijos apie to meto pirtis. Teigiama, kad pirtys pradėtos naudoti susikūrus bendruomeninei santvarkai.
Senovinės pirties liekanų rasta kasinėjant Kretos pilių ir šventyklų griuvėsius. Senovėje įvairios tautos prausdavosi natūraliuose vandens telkiniuose, baseinuose, voniose, dušuose ar garinėse karštame sausame arba drėgname ore. Vandens procedūros buvo naudojamos Rytų liaudies medicinoje, ypač senovės Indijoje. Jos taip pat buvo mėgstamos slavų gentyse.
Vandens procedūras puikiai išmanė senovės Egipto žyniai, prausdavęsi net 4 kartus per parą. Egipto faraonai naudojosi akmenyje išskaptuotomis voniomis – gulintį įkaitintoje vonioje faraoną perliedavo vėsiu ir karštu kvapniųjų žolelių antpilu. Po tokios procedūros būdavo atliekamas masažas. Pirtys buvo prieinamos ne tik valdovams ir žyniams, bet ir paprastiems egiptiečiams.
Lietuvoje, Žemaitijoje kiekvienas kaimas turėjo pirtį, kurioje per savaitę 2 kartus būdavo prausiamasi. Higienos sąlygos bei situacija buvo kurs kas geresnė, nei tuometiniuose Europos miestuose, tokiuose kaip Paryžius, Roma, Berlynas…
Žemaitijoje pirtys būdavo naudojamos 1. Higienos reikalams 2. Gimdymui (nes iškūrentoje pirtyje yra sterili aplinka) 3. Maisto produktų rūkymui mėsai, žuviai, džiovindavo žoles, vaisius, grybus. 4. Mirus žmogui jį apiprausdavo paskutinei kelionei į anapilį. Taigi, žmogus gimdavo pirtyje, prausdavosi ir per ją būdavo išlydimas į aną pasaulį.
Ligitas Saudargienė