Pagaliau atidarytas daugelio taip ilgai lauktas Lopaičių piliakalnio pažintinis takas, esantis Rietavo savivaldybėje, Tverų seniūnijoje. Lopaičių piliakalnis, dar kitaip vadinamas kunigaikščio Vykinto piliakalniu, žinomas ir dėl ten esančio stebuklingo šaltinio – kai kurių žmonių teigimu, šiuo vandeniu jiems pavyko išsigydyti daugelį ligų. Visgi, šį kartą ne apie Lopaičių piliakalnio istoriją ir jo paslaptis, bet apie įvykusią rekonstrukciją.
Kviečiu pasižvalgyti po naujai atidarytą, daugelio pamėgtą Lopaičių piliakalnio pažintinį taką, kuriame buvo įgyvendintas projektas „Rekreacinio objekto „Lopaičių pažintinis kompleksas“ rekonstrukcijos darbai“, finansuotas Aplinkos ministerijos Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos lėšomis. Darbams skirta nemaža – 744 783 Eur – suma. Už šias lėšas įrengti nauji suoliukai ir takai. Pažymėtina, kad takai ir visos konstrukcijos pagamintos iš labai kokybiškų medžiagų – metalo konstrukcijoms naudotas storasienis metalas, o takai ąžuoliniai, sutvirtinti nerūdijančio plieno varžtais. Ten dirbęs jaunuolis iš Telšių patvirtino, kad šis jo įrenginėjamas takas tarnaus ir jo anūkams.
Taigi, leidžiamės į Lopaičių piliakalnio pažintinio tako apžvalgą.
Pažintinį taką pasitinka kunigaikščio Vykinto garbei pastatytas akmuo.
Visame naujai įrengtame take pastatyti suoliukai, o tai ypač svarbu vyresnio amžiaus žmonėms. Suoliukai šiame take atlieka poilsio stotelių funkciją.
Išliko ir jau prieš tai buvęs tualetas, tik, kaip suprantame, jis renovuotas – pakeistas stogas ir viduje padarytas natūralus apšvietimas.
Tualetas skirtas ir žmonėms su negalia. Pažymėtina, kad beveik visas takas yra pritaikytas žmonėms su negalia, išskyrus pakilimą į patį piliakalnį. Į dolmenus žmonėms su negalia galima patekti einant nuo kitos automobilių aikštelės.
Toliau žygiuojame patogiu smulkaus žvyro takeliu link piliakalnio, šaltinio ir amfiteatro sankryžos.
Pasukę į dešinę, pakylame į amfiteatrą, kuriame vasaros metu vyksta Tverų bendruomenės organizuojamos dainų šventės ir tautiniai renginiai.
Akmenimis grįstas takas veda prie dolmenų. Prie dolmenų galima patekti ir kitu pagrindiniu taku nuo šaltinio.
Grįžus atgal prie sankryžos ir pasukus į kairę, matome naują tiltą, kuris veda į Laoapičių piliakalnį.
Pažintiniame take galime pamatyti ir mūsų tautinių simbolių ženklus, o tai glosto ir pamalonina širdį.
Takas į patį piliakalnį stačias, bet labai patogus lipti, nes išgrįstas akmenimis, kurių pakopos labai patogios.
Pavargusiems lipti, padarytos poilsio stotelės – suoliukai.
Užlipus ant piliakalnio, atsiveria nuostabūs vaizdai. Šį kartą rūkas šiek tiek sutrukdė perduoti visą grožį, bet tolumoje matosi Tverų miestelis – senoji Žemaitijos sostinė.
Užlipę į piliakalnį, matome aukurą ir kruopščiai virš aukuro išgenėtą ąžuolą, kad kūrenama ugnis nenudegintų jo šakų.
Šiek tiek informacijos apie patį Lopaičių piliakalnį.
Grįžtame į pagrindinį taką, kuris veda prie šaltinio.
Takas iš pradžių pasirodė siaurokas, nes sutikus iš prieko pareinančius lankytojus, teko vienas į kitą atsisukti veidais, kad prasilenktume. Bet, pažvelgus iš kitos pusės, pastaruoju metu esame labai suskaldyti ir dauguma žmonių yra praradę artumą vieni kitiems, todėl, sutikus praeivį, tai tampa visai nebloga proga su juo pasisveikinti ir užmegzti ryšį, kurio mums šiandien labai trūksta. Tarp kitko, tie, kurie lankysis piliakalnyje pirmą kartą, turėtų žinoti, kad čia vyrauja tradicija sveikintis vieni su kitais.
Pastebėtina, kad metalo konstrukcijos labai tvirtos ir ilgaamžės. Man teko stebėti visą šio tako įrengimo procesą ir kartas nuo karto atvykti patikrinti darbų kokybės. Tikrai galiu patvirtinti, kad darbai atlikti labai gerai, o ten dirbę žmonės tai darė su meile. Pavasarį pakalbinti besidarbuojantys vyrai pilnais vandens guminiais batais kalė polius į žemę, nors oro sąlygos tam nebuvo tinkamos. Paklausus, ar nebijo sušalti ir susirgti, jie atsakė: „Gerus darbus Dievas lydi ir saugo…”
Keliaujant taku galima pamatyti po kojomis tekančius upelius. Tam įrengtos permatomos metalinės konstrukcijos.
Atėjus prie šaltinio, sutinkame mums jau įprastą taką ratu ir papildomai padarytą suoliuką. Ratas padarytas iš metalo konstrukcijų, kad po kojomis būtų galima stebėti iš po žemės trykštančius šaltinius.
Priėjimas prie šaltinio padarytas labai patogus.
Nuo šaltinio patraukėme link dolmenų.
Pakelėje sutinkame vaisingumo akmenį.
Laiptai prie dolmenų.
Dolmenai laikomi šventviete, į kurią galimai mūsų protėviai ateidavo numirti. Sakoma, kad šiuose akmenyse yra palikta informacija ateinančioms kartoms.
Žinoma, atėjus prie dolmenų, tenka surinkti žmonių paliktas šiukšles. Atnešdami plastikiniuose ir stikliniuose induose žvakes, žmonės jas palieka ir visiškai nepagalvoja, kad išdegus žvakei, pasilieka šiukšlės. Norint pagerbti mūsų protėvius, nereikėtų nešti šiukšlių iš jų palikti gamtoje. Protėviai mums paliko švarią gamtą, o jei jau norite uždegti žvakę, tuomet atsineškite vaškinę, be visokių priedų, kad jai sudegus, nieko neliktų.
Labai retas atvejis, kad aš pagirčiau politikus ar valstybės tarnautojus, bet šį kartą tikrai tariu didžiulį ačiū Rietavo savivaldybei ir visoms valstybinėms instancijoms, dalyvavusioms šiame projekte. Didžiulis ačiū ir darbuotojams, kurie su meile ir entuziazmu įrengė šį nuostabų pažintinį taką mūsų protėvių šventvietėje.
Su meile,
Vaidas Žemaitis Lekstutis