Patiko? Pasidalinkite!

Lietuvos apeliacinis teismas šiandien padėjo tašką ilgai vilkintoje finansinių nusikaltimų byloje ir Antanui Kandrotui, visuomenėje geriau žinomam „Celofano“ pravarde, skyrė galutinę 3,5 metų laisvės atėmimo bausmę. 

Tai tapo dar vienu chrestomatiniu pavyzdžiu, kaip ciniškai manipuliuojama teisine sistema ir visuomenės pasitikėjimu. Kol dalis sekėjų jį vis dar laiko „politine auka“, tikrieji faktai rodo ką kita: bėglys vogė ne iš mistinės „valdžios“, o iš bendro visų Lietuvos žmonių biudžeto.

Daugelis A. Kandroto rėmėjų šiandien garsiai šaukia apie neva politinį aktyvisto persekiojimą. Tačiau ši versija subliūkšta pažvelgus į elementarią chronologiją. Kai „Celofanas“ darė finansinius nusikaltimus, klastojo dokumentus ir savinosi šimtatūkstantines lėšas, visuomenėje jo niekas net nežinojo. Jis nebuvo nei politikas, nei visuomenės veikėjas – jis buvo tiesiog pilka schema besinaudojantis finansinis nusikaltėlis.

„Patrioto“ ir „kovotojo prieš sistemą“ kaukę A. Kandrotas užsidėjo gerokai vėliau. Tai buvo gerai apgalvotas skydas: supratęs, kad teisėsaugos kilpa dėl senų finansinių aferų nenumaldomai traukiasi, jis sąmoningai pradėjo kelti triukšmą viešojoje erdvėje, kad vėliau galėtų rėkti, jog yra teisiamas „už tiesą“.

Didžiausias paradoksas, kad dalis visuomenės vis dar palaiko šį bėglį dėl giliai įsišaknijusio finansinio ir teisinio neraštingumo. Lietuvoje gajus mentalitetas: „Jei kas nors pavogė iš valdžios, tai nieko baisaus – juk valdžia pati vagia“. Žmonės nesupranta, kad valstybė neturi savo asmeninių pinigų. Visi valstybės pinigai yra mūsų – sąžiningų mokesčių mokėtojų – į biudžetą sumokėti eurai.

Kai „Celofanas“ su bendrininkais pasisavino per 320 tūkstančių eurų ir slėpė PVM mokesčius, jis pavogė ne iš Seimo ar Vyriausybės narių kišenės. Jis pavogė iš bendro Lietuvos žmonių biudžeto. Tai yra pinigai, kurie nepasiekė mūsų pensininkų, mokytojų, medikų, nebuvo skirti kelių remontui. Žmonės, plojantys A. Kandrotui už jo „drąsą“, iš tikrųjų ploja asmeniui, kuris apvogė juos pačius ir jų vaikus.

Teisinis ir pilietinis naivumas leido „Celofanui“ manipuliuoti minia. Užteko garsiai rėkti lozungus „Už Lietuvą!“, mosuoti vėliavomis ir kritikuoti valdančiuosius, kad dalis žmonių akimirksniu pamirštų jo kriminalinę praeitį. Emocijos nugalėjo kritinį mąstymą: nusikaltėlis tapo herojumi, o jo asmeninis gelbėjimosi nuo kalėjimo planas buvo supakuotas kaip „kova už tautą“.

Galutinis šio spektaklio akordas – bėgimas į Baltarusiją. Žmogus, vaidinęs didį Lietuvos patriotą, vos prispaustas realios bausmės, pabėgo į Baltarusiją.

Šiandieninis 3,5 metų laisvės atėmimo nuosprendis įsigaliojo iškart. Teisiškai A. Kandrotas yra bėglys ir paprastas finansinis nusikaltėlis, o ne joks politinis kankinys. Valstybė paskelbė verdiktą, tačiau tikroji pamoka lieka visuomenei: kol tikėsime rėksmingais „patriotais“ ir nesuprasime, kad jų prabangus gyvenimas yra finansuojamas iš mūsų visų pavogtų mokesčių, tol tokie veikėjai sėkmingai manipuliuos mūsų naivumu ir veršis į valdžią.

BV inf.


Patiko? Pasidalinkite!