Darboholizmas yra terminas, reiškiantis žmogaus norą daug dirbti, peržengiant natūralų darbštumą. Šis noras, pagal analogiją su alkoholizmu, laikomas priklausomybe. Tai yra skausminga psichologinė „priklausomybė nuo darbo“. Tokią savybę demonstruojantys žmonės vadinami darboholikais. Šis terminas (angl. workaholic) pradėtas vartoti po to, kai 1971 m. Jungtinėse Valstijose buvo išleista W. Oates knyga „Darboholiko išpažintis“.
Darboholizmas pasireiškia suvokimu apie darbą kaip vienintelę (ar reikšmingiausią) savirealizacijos priemonę, skirtą siekti pripažinimo, gauti subjektyvų pasitenkinimą gyvenimu arba laikyti darbą vieninteliu ir pagrindiniu gyvenimo tikslu. Darboholikui darbas yra gyvenimo priešakyje, paliekant visa kita užnugaryje: asmeninį gyvenimą, šeimą, pramogas, visuomeninę veiklą, poilsį. Anksčiau į darboholizmą buvo žiūrima su ironija, bet pritariamai. Darboholikai buvo laikomi tais žmonėmis, iš kurių “visi kiti turėtų imti pavyzdį“, juk „jis (ji) sunkiai dirba ir daug pasieks“. Visgi, pastaraisiais dešimtmečiais psichologai pastebi, kad darboholizmas toli gražu nėra nekenksmingas, anaiptol, jis gali būti netgi pavojingas sveikatai.
- Darboholizmas yra psichologinio sutrikimo požymis, nes žmogus „slepiasi už darbo“ dėl to, kad prarado gebėjimą visapusiškai bendrauti su kitais ir nori išvengti savo neišspręstų (dažnai psichologinių) problemų.
- Darboholikai, turėdami besaikį darbo troškimą, patys nepastebi, kaip kenkia sau ir kitiems. Per didelis darbo krūvis žalingas ir medicininiu aspektu: to pasekmė – lėtinis pervargimas, stresas, dėl to – psichikos ir somatinės ligos. Be to, socialinės problemos, kylančios dėl to, kad darboholikas neskiria pakankamai dėmesio „ne darbo“ reikalams ir bendravimui su artimaisiais, gali užklupti ne tik jį asmeniškai, bet ir kitus.
Dėl to kai kuriose šalyse gana plačiai paplitęs darboholizmo gydymas, kurį dažniausiai sudaro darboholikų socialinė adaptacija, mokymas bendrauti su žmonėmis, bandymas darboholikams įskiepyti su darbu nesusijusius pomėgius.
Alternatyvūs tyrimai rodo, kad gali būti pasiektas optimalus darboholizmo lygis efektyviam darbui ir gerai sveikatai, kuris pasiekiamas suteikiant darboholikui galimybę gauti papildomų išteklių, tokių kaip personalas, poilsis, įranga ir socialinė parama. Visa tai padeda efektyviai apsaugoti darboholikus nuo streso ir nervinio išsekimo bei grąžinti jiems įprastą darbo krūvį.
Darboholizmas kaip psichologinė priklausomybė
Net jei žmogus nevartoja narkotikų, alkoholio ar nikotino, jis vis tiek stengiasi kasdienybės sūkuryje rasti sau spragą, per kurią trumpam „pabėga“ į ypatingą, „alternatyvią“ būseną – ar tai būtų lošimas, „ekstremalumai“, sekta ar kompiuteris .
Žmogus gali tapti priklausomas, jei jo nuotaika, mintys, elgesys, komforto jausmas yra griežtai priklausomi nuo kokio nors išorinio veiksnio.
Darboholiko darbas pamažu virsta savotišku „skydu“ nuo baimės, nerimo, nežinomybės dėl ateities bei rūpesčių asmeniniame gyvenime. Darbą žmogus naudoja kaip būdą pabėgti nuo asmeninių problemų ir sunkumų.
Tačiau kartą sulaukęs malonumo ir euforijos po gerai atlikto darbo, toks žmogus vieną dieną pradeda jausti diskomfortą, nesulaukęs tokios euforijos vėl ir vėl. Jis pradeda nesąmoningai ieškoti norimos būsenos, kuri, ko gero, liks nepasiekiama nei namuose, nei tarp artimųjų, nei kur kitur.
Darboholizmas pamažu gali sukelti rimtų pasekmių: žmogus praranda ne tik draugus, artimuosius, bet ir sveikatą. Palaipsniui darboholizmas virsta moraliniu ir fiziniu „perdegimu“. Frazė „perdegė darbe“ laikoma profesinės veiklos žlugimu ir itin netinkamu savo resursų paskirstymu.
Darboholizmo požymiai
- Po sunkaus darbo darboholikui neįmanoma pereiti prie kitos veiklos.
- Nerimas dėl darbo trukdo jo laisvalaikiui.
- Darboholikas mano, kad pasitenkinimą galima pajusti tik darbe.
- Darboholikas jaučiasi energingas, pasitikintis ir savarankiškas tik dirbdamas ar galvodamas apie darbą.
- Jei jis nedirba, jaučia nepasitenkinimą ir susierzinimą.
- Toks žmogus dažniausiai būna niūrus, bekompromisis, pažeidžiamas kasdieniame gyvenime, tačiau darbe kardinaliai transformuojasi į gerąją pusę.
- Užbaigęs bet kokį verslą, darboholikas nusivilia, nes greitai „visa tai baigsis“.
- Darboholikas organiškai nesuvokia poilsio ir džiaugsmo prasmės.
- Jis paniškai vengia būsenos „nieko nedaryti“.
- Darbo trūkumas darboholikui neabejotinai yra dykinėjimas ir tinginystė.
- Po darbo, kad suprastų, ko nori artimieji, darboholikas turi neįtikėtinai pasistengti.
- Net ir namuose jo mintys nuolatos sutelktos į darbo objektą.
- Žurnalai, filmai ir pramoginės programos jį erzina (nors jis gali tai nuslėpti).
- Draugų pasakojimai apie meilės reikalus darboholikui atrodo nuobodūs ir tušti.
- Dažniausiai darboholikas išsikelia sau tikslus, kurių negali pasiekti, ir kelia sau per didelius reikalavimus.
- Nesėkmės darbe jam suvokiamos kaip asmeninė nelaimė.
KNR inf.