Šiuolaikiniame pasaulyje sėkmę įprasta matuoti skaičiais: banko sąskaitos likučiu, kvadratiniais metrais ar sekėjų skaičiumi socialiniuose tinkluose. Tačiau egzistuoja skurdo forma, kurios neįmanoma paslėpti po prabangiais prekės ženklais, nes ji kyla iš žmogaus vidaus. Tai – dvasinis skurdas, o asmuo, kenčiantis nuo šios būsenos, liaudyje taikliai ir be užuolankų vadinamas dvasios ubagu. Šis terminas neturi nieko bendro su ekonomine žmogaus padėtimi, nes dvasios ubagas yra mąstymo tipas, vertybių sistema ir specifinis santykis su aplinka, pasireiškiantis visišku vidiniu tuštumu.
Pagrindinis šio fenomeno bruožas yra nesugebėjimas matyti nieko toliau savo asmeninės naudos ir primityvių materialių poreikių. Žmogui, kurio siela skurdi, viskas, kas neturi apčiuopiamos piniginės vertės – menas, empatija, nuoširdi draugystė, savišvieta ar dvasinė ramybė – atrodo kaip nenaudingas laiko švaistymas. Kadangi toks asmuo viduje neturi kuo pasigirti, išorinis blizgutis, brangūs daiktai ir statuso demonstravimas tampa vieninteliu jo savivertės šaltiniu. Tai sukuria paradoksalią situaciją, kai išoriškai pasiturintis žmogus elgiasi kaip didžiausias varguolis, nuolat alkstantis pripažinimo, pavydintis kitiems sėkmės ir nesugebantis nuoširdžiai džiaugtis gyvenimu.
Atpažinti dvasinį skurdą aplinkoje nėra sunku, nes jį visada išduoda keli esminiai elgesio modeliai. Pirmiausia tai pasireiškia per visuotinį pavydą ir vartotojišką santykį su žmonėmis, kai aplinkiniai vertinami tik pagal tai, kuo jie gali būti naudingi, o nelikus naudos bendravimas iškart nutraukiamas. Kartu žengia ir gilus empatijos deficitas bei aklumas kultūrai. Dvasios ubagas nesidomi istorija, literatūra ar gilesniais būties klausimais, jo mąstymas apsiriboja lėkštomis pramogomis, o kitų žmonių nesėkmės jam sukelia slaptą džiaugsmą. Klasikinėje lietuvių literatūroje, pavyzdžiui, Jono Biliūno kūryboje, dvasinis skurdas dažnai virsta tiesioginiu žiaurumu, kai dėl asmeninio patogumo ar materialinio išskaičiavimo yra išduodami artimiausi žmonės.
Toks mentalitetas kelia didelį pavojų visai visuomenei, nes dvasios ubagų dominavimas griauna moralinius autoritetus, nuvertina švietimą ir naikina bendruomeniškumo jausmą. Norint neapskursti dvasiškai, svarbu nuolat investuoti į tai, ko neįmanoma nusipirkti: praktikuoti empatiją, ugdyti kritinį mąstymą, domėtis kultūra ir kurti gilius, pagarba grįstus santykius. Priešingu dvasios ubagui poliu laikomas dvasios aristokratas – žmogus, turintis turtingą vidinį pasaulį, kurio nesugeba sukrėsti jokios materialinės netektys. Galiausiai, materialus turtas yra laikinas, o vidinė tuštuma lieka, todėl tikroji žmogaus vertė visada matuojama ne tuo, ką jis turi kišenėje, o tuo, ką jis nešiojasi savo širdyje.
BV inf.