Kai kurie žmonės manęs vis paklausia, kodėl nustojau rašyti apie augalus. Ne tik žurnale, bet ir apskritai.
Tai atliksiu trumpą išpažintį.
Anksčiau drauguose turėjau daug biologų, daug akademikų. Gerbiau juos kaip mokslo žmones, gerbiau jų nuomonę. Kai pradėjau Facebooke atsargiai reikšti savo „nepatogias” mintis, pamačiau, kad dauguma iš jų vis dėlto yra siauro mąstymo. Labai siauro.
Prieš kokius 3 metus viena biologė po vienu mano eilėraščiu kandžiai parašė, kad pas mane labai jaučiasi „Orbano retorika”. Aš jai tuo metu bandžiau kažką teisintis, nenorėjau prieš „mokslo žmogų” atrodyti kaip marginalė, bandžiau diskutuoti, kai diskusija perėjo prie įžeidinėjimų, galų gale užblokavau. Ir dabar galvoju – kodėl aš save laikiau prastesne už ją. Kad ji daugiau diplomų turi? Kodėl aš turėjau jai teisintis? Gerbiau ir gerbiu Orbaną. Daug labiau nei Nausėdą ar bet kurį kitą dabartinės vyriausybės narį. Orbanas tiesiog yra sveiko proto žmogus, žiūrintis PIRMIAUSIA savo šalies piliečių interesų, skirtingai, nei Lietuvos valdžia, dirbanti ne savo šalies piliečių interesams ir kurios, panašu, kad vienintelis tikslas – sunaikinti Lietuvą.
Beje, ta biologė baigusi Vidurio Europos universitetą. Klausimas, kuo jai neįtiko „Orbano retorika” kaip ir atsakytas.
Kita biologė, užsidėjusi neužmirštuoles ir „aš prisimenu…” vos ne spjaudydamasi bandė man įkąsti, kad mano patriotizmas yra tik apsimestinis. Nes pasisakiau prieš Vytautą Didįjį. Ir prisipažinsiu – man skaudėjo. O žinot, kodėl skaudėjo? Nes aš iš tikrųjų myliu Lietuvą. Ilgiausius metus prašokau liaudies šokius, dainavau liaudies ansamblyje ir mėgau (tebemėgstu) liaudies dainas. Ir kai man sako, kad mano patriotizmas tik apsimestinis, kuomet aš bandau rašyti apie Lietuvos naikinimą… Kai man skauda matant, kas vyksta… Tiek to. Užblokavau.
Kitas biologas man rašė: „ką tu darai su savo gyvenimu?? Geriau kurk, tau puikiai sekasi, o su tuo ką darai dabar, tu gadini savo gyvenimą!!” Neužblokavau, bet tarp geriausių draugų nebėra.
Turbūt kai kurie prisimena ir diskusijas su Anykščių meru, konservatoriumi, taip pat biologu. Ilgai laikiausi, toleravau, bet galiausiai teko užblokuoti.
Ir taip su daugybe mokslo žmonių. Po kai kurių komentarų teko užblokuoti ir žurnalo, į kurį rašiau, redaktorę. Nesvarbu.
Galiausiai biologijos pasaulyje likau praktiškai viena. Bet sąžininga su savimi. Ir galiausiai pasijaučiau laisva. Man nebereikėjo kažkam įtikti. Man nebereikėjo toleruoti užgauliojimų. Man nebereikėjo slėptis ir kažko slėpti. Patikėkit, tai nepakartojamas jausmas.
Tik… nustojau rašyti apie augalus. Nes anksčiau gamtą didžiąja dalimi aš asociavau su biologais ir botanikais, su tyrinėjimais, su mokslo pasauliu. Nebenorėjau su tuo turėti nieko bendro. Nes tuose, kuriuos kadaise gerbiau, pamačiau stiprų, aklą tikėjimą. Jie gali sugebėti nematyti netgi to, kas labai akivaizdu. Taip, kalbu apie tikinčiuosius. Mokslu. Ir tuomet aš pagalvojau – jeigu jie aklai ir fanatiškai tiki šioje vietoje, tai jiems į galvą galima įkišti bet ką, paslėpus po žodžiu „mokslas”. Ir man tai nėra mokslas.
Galiausiai supratau, kad reikia atskirti šiuos du dalykus. Aš vis tiek galiu tyrinėti. Nebebus bendraminčių, mokytojų, žinovų – ir nereikia. „Gamta yra visų namai”. Tai aš „pasiėmiau namų mokymą” ir mokysiuosi pati. Tyrinėsiu gamtos pasaulį pati. Taip kaip moku. Taip kaip sugebu.
Pasirinkau laisvę. O ji turi savo kainą.
P.S. ne visi biologai tokie. Yra ir normalių. Ir aš įsivaizduoju, kaip jiems sunku tarp tikinčiųjų.
P.S.S. Aš stebiuosi, bet mano drauguose dar yra žmonių, kurie mąsto netgi kardinaliai priešingai nei aš. Tik nuo aukšciau išvardintųjų jie skiriasi tuo, kad nors ir nepritaria, bet gerbia kito nuomonę. Jie neįžeidinėja užėję pas mane ant sienos. Taip ir turėtų būti. Negali gi visi mąstyti vienodai. Pasaulis būtų nuobodus. Ir ačiū jiems.
Tai tokia mano išpažintis. Apie augalus turbūt pradėsiu daugiau rašyti, nes man ši tema artima. Ir nenoriu jos užleisti. O ir kai kuriems iš jūsų įdomu.
Moralas: kad ir kaip bus sunku, rinkitės laisvę. Būkite sąžiningi su savimi. Net jei visas pasaulis bus nusiteikęs prieš jus, bent jūs prieš save nenusiteikit. Jeigu viduje turite savo paties palaikymą, jums niekas nebebus baisu.
Miela Egle, vis delto rasykite apie augalus toliau. Augalai lyg ir gyvena savo gyvenima, nebyliai stebedami mus – zmones. Galgi is augalu suzinotume kai ka svarbaus ir apie save? Jusu akys skvarbios, pastebite daugiau nei eilinis uzklydelis i augalu pasauli. Butu idomu, jei pasidalintumete savo izvalgomis…
Puikiai suprantu, Jus, Egle… Išsilaisvinot iš kalėjimo, kuriame netgi visą gyvenimą sėdi kažką „pasiekę”.
Šiuo atveju, akademinėje bendruomenėje, dažnai galima sutikti žmonių, kurie bijo „susitepti mundurą”, prarasti autoritetą, netekti materialaus pagrindo. Todėl jie ir meluoja kits kitam į akis, nors, gal būt, mąsto kitaip. Tai labai sunki dvasinė būsena. Dvigubas gyvenimas: vienoks viešumoje, kitoks asmeniniam gyvenime, melas priveda prie pragariško finalo. Bet tai jau ne mūsų, paprastų, mylinčių gyvenimą, problema.
Laimingai Jums!
Aš tai nustojau vaikščioti po mišką, baidyti jų gyvenamosiose vietose elnius ir stirnas, gal visgi ne žmogaus paskirtis? Dabar Marso medžių iraugalų su Pewrseverance Rover robotu prifilmavome ir ką ten galimą rašyti? Matyt jog, šis augalas egzistuoja ir žemėje, o Marse yra 8000 radų
Geriau būti marginalu, nei pseudo patriotu nacistu.
Šitame portale galėtų atsirasti skyrelis ir augalų mylėtojams.
Kas yra marginalas? Margin angliškai reiškia paraštę. Tai yra kaip ir savotiška riba. Ir marginalais šiandien laikomi žmonėmis kurie yra neva užribyje. Bet jei mes paimsim, jog šiandien daugelis žmonių yra tam tikruose mastymo rėmuose tai marginalai bus tie, kurie tiesiog išeina iš tų standartinio mąstymo rėmų. O šiandieniniai mąstymo standartai kaip mes matome žmoniją atvedė prie karų, epidemijų, alkoholizmo, narkomanijos, ekologinės ir ekonominės krizės, ‘kulturos’ kurioje iškeliamas žmogaus gyvuliškas pradas ir taip toliau…
Šiandien būvimas Lietuviu jau nedaug ką turi bendro su čia kažkada nuo seno gyvenusiais žmonėmis. Nei krikščionybė, nei lotyniškos raidės, nei arabiški skaičiai nebuvo JŲ kultūros dalimi. O apie tai, kad galima mąsiškai iškirsti savo miškus, užteršti savo upes, orą ar parduoti savo Žemę jiems būtų išvis nesuprantamas dalykas. Aš jau nekalbėsiu apie geju paradus ir genderizmo propaganda. Nekalbėsiu apie šiandienę (sm)ugdymo programą, po kurios daugelis palieka savo gimtuosius kraštus ir tam visiškai abejingus, o kartais net ir besidžiaugiančius tėvus.
Ir tuomet galima iškelti sau klausimą iš vis su kuo šiandien aplamai tuomet asocijuojasi tada šiandien tas patriotizmas? Kodėl tiek daug žmonių blaškosi tarp neva kažkokių tai ‘tradicinių vertybių’, bet tuo pačiu tokiom godžiom akim žiūri į vakarus ir jais taip žavisi ir juos besąlygiškai palaiko ir jeis aklai tiki?
Aš visa tai sau paaiškinau labai paprastai tuom, kad daugelis čia dabar gyvenančių yra palikuonys ir tų kurie kažkada šias vietas užkariavo. Būtent tie kurie ir atėjo iš tų pačių vakarų, su savo taip vadinama kultūra ir pasaulėžiūra. Ir būtent jie dabar labai dažnai vartoja žodį OKUPANTAI.
O ką sako mūsų senoji patarlė kas ant kito sako, tas ant savęs pasisako.
Ir viskas tuomet susidėlioja į savo vietas.
Taip, kad šiandien būti marginalizuojamu nėra jau toks baisus dalykas, kaip, kad būti…