Boriso Džonsono sėkmės raktas yra ne tik pažadas galų gale išvesti Britaniją iš Europos Sąjungos, bet ir atvirai nukreipta prieš migrantus retorika su teiginiais, kad po „Brexit“ žmonės iš Lenkijos ir Baltijos šalių „daugiau nebesijaus kaip namie“, — rašo portalo „RuBaltic.ru“ autorius Aleksandras Nosovičius.

„Per pastaruosius porą dešimtmečių ar daugiau mes matėme gana daug atvykstančiųjų iš visos Europos Sąjungos […], ir jų požiūris į Britaniją toks, tarsi tai būtų jų šalies dalis“, — sakė Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Borisas Džonsonas likus dienai prieš pirmalaikius parlamento rinkimus ir rinkėjams pažadėjo, kad „Brexit“ apribos migraciją iš Rytų Europos, o po ilgai laukto Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos darbo migrantams teks gauti leidimus gyventi ir dirbti.

Apie vizų įvedimą ir lenkų bei rumunų, kurie jau persikėlė gyventi į salas, deportaciją nebuvo svarstoma, tačiau vyriausybės vadovas aiškiai pasakė, kad imsis imigracijos kontrolės.

„Mes pateiksime patikimesnę ir teisingesnę imigracijos įvertinimo sistemą, panašią į australų, ir patys galėsime spręsti, kas atvyks į mūsų šalį, remdamiesi šių žmonių įgūdžiais ir indėliu, kurį jie gali duoti, o ne pagal tai, iš kur jie kilę“, — sakė jis.

Šie žodžiai buvo ištarti kritiniu rinkimų kampanijos momentu, kai partijos lyderiams labai reikėjo įtikinti rėmėjus ateiti į rinkimus rytoj. Dėl to „X-valandą lošiama „koziriais“ ir naudojami galingiausi bei įtikinamiausi argumentai. Džonsonas kaip įtikinamiausią argumentą laikė Rytų Europos migracijos apribojimą.

Kitą dieną konservatorius, anot Nosovičiaus, aplankė ne sėkmė, o tikras triumfas: toriai iškovojo didžiąją daugumą parlamente, pagerindami ankstesnį rezultatą 47 vietomis.

Konservatorių partija niekada neturėjo tokių laimėjimų nuo Margaret Tečer laikų. Geležinė ledi paskutinį kartą sugebėjo pasiekti tokių aukštų rezultatų prieš 35 metus Folklando karo su Argentina dėka.

Vadinasi, išėjimas iš Europos sąjungos britams prilygsta pergalei kare

Dar iškalbingesnis yra leiboristų ir liberalų demokratų pralaimėjimas. Pirmieji tiesiog bandė apeiti klausimą, ką toliau daryti su Briuseliu ir referendumo dėl pasitraukimo iš ES rezultatais, ir vietoj to kalbėjo apie nemokamą viešąjį transportą jauniems žmonėms, būsto ir komunalinių paslaugų tarifų mažinimą, prieinamas sveikatos priežiūros paslaugas ir kitokio pobūdžio socialinę gerovę.

Dėl to leiboristai sulaukė blogiausių rinkimų rezultatų per 85 metus, prarado 59 vietas Bendruomenių rūmuose ir prarado savo elektoratą —pramoninius rajonus Anglijos centre ir šiaurėje.

Čia gyvenantiems darbininkams daug svarbesni nei socialinės „gėrybės“ buvo pažadai, kad jų gamyklos bus išgelbėtos nuo Europos Sąjungos normų ir galimybė apsaugoti savo darbo vietas, neįsileidžiant pigios darbo jėgos iš Rytų Europos.

Liberalų demokratų rezultatai ne ypatingai geresni. Trečioji šalies partija tikėjosi tapti antra ar net pirmąja, išlaikydama narystę Europos Sąjungoje. Liberalai demokratai pasiūlė atsisakyti „Brexit“ ir surengti antrą referendumą, kad būtų pasiektas „teisingas“ rezultatas.

Baigėsi tuo, kad partijos vadovė ir potenciali šalies ministrė pirmininkė pralaimėjo rinkimus savo rinkimų apygardoje. Žurnalistai sarkastiškai pataria jai dabar reikalauti dar vienų rinkimų ir išsaugoti ankstesnę parlamento sudėtį.

Taigi visi tie, kurie kažkaip bandė iškreipti išreikštą liaudies valią ir bet kokia kaina išlaikyti Britaniją Europos Sąjungoje, pralaimėjo šiuos rinkimus.

Žmonės politikams labai aiškiai pasakė, kad nepriima demokratijos žaidimų vietoj pačios demokratijos. „Brexit“, vadinasi „Brexit“. Mes nusprendėme palikti Europos Sąjungą, tai reiškia, kad mes paliekame Europos Sąjungą.

Dabar „Brexit“ tampa neišvengiamas, o pagrindinėmis jo aukomis taps vadinamieji „anglotadžikai“ — 3,6 milijono migrantų iš Lenkijos, Baltijos šalių ir kitų Rytų Europos periferijų, kurie atvyko dirbti į Angliją po to, kai jų šalys įstojo į Europos Sąjungą.

ES plėtra į Rytų Europą paradoksaliu būdu tapo antieuropietiškų nuotaikų Albione sprogimo detonatorius. Britai niekada nelaikė savęs neatsiejama žemyninės Europos dalimi, tačiau milijonai „lenkiškų ir lietuvių santechnikų“ jų miestuose buvo paskutinis lašas.

Britai turėjo svarbesnę, galima sakyti, civilizacijos problemą.

Mes įstojome į Europos Sąjungą, nes jaučiame, kad esame Europos dalis, bet tie rumunai, lietuviai, estai ir visokie lenkai mūsų gatvėse — ar tai Europa?

„Europos Sąjunga remiasi bendros europinės tapatybės idėja. Didžiojoje Britanijoje ji visada buvo šiek tiek kitokia. Jie vis dar buvo pasirengę pripažinti ir toleruoti tapatybę su Prancūzija ir Vokietija. Net su Italija, kuria šimtmečius vyksta pasigrožėti, ir su Danija. Bet kai juos norima sutapatinti su Rumunija, Slovakija, Lietuva ir ateityje su Albanija, Bosnija ir, kaip tikina laikraščiai, Ukraina, Gruzija, ir Turkija — to jie tikrai nenori. Ne iš piktumo, o dėl to, kad nesupranta, kodėl“, — apie „Brexit“ šalininkų triumfo priežastis rašo Aleksandras Baunovas Maskvos Karnegio centro tinklalapio vyriausiasis redaktorius.

Todėl pagrindinės „Brexit“ aukos yra nelaimingieji  „anglotadžikai“ iš Latvijos, Lietuvos ir kitų „Naujosios Europos“ šalių.

Tėvynė juos išvarė rinkti braškes pietų Anglijos laukuose. Naujoji tėvynė leido suprasti, kad jie čia oficialiai nelaukiami. Tegu nesijaučia kaip namie o, geriausia, tegul grįžta į savo Baltijos šalis.

SN inf.
Patiko? Pasidalinkite!