Pasaulį ištikusi pandemijos metu krizė labiausiai smogė sveikatos sektoriui. Medikai iš arti susidūrė su virusinės infekcijos košmarais: trūko poveikio priemonių, virusas mažai ištyrinėtas, darbo krūvis milžiniškas, pandemijos pradžioje gydymo įstaigos stokojo apsaugos priemonių, liga neaplenkė ir medikų, neišvengta ir kolegų netekties.
Juodžiausiame pandemijos siautėjimo epicentre atsidūrę greitosios medicinos pagalbos medikai, kaip niekas kitas žino, ką reiškia susidurti su esama situacija. Ukmergės greitosios pagalbos medikė Jolanta Keburienė teigia, kad nesitikėjo, jog ir nedideliame miestelyje bus tiek problemų nuovargio ir, kad būtent Ukmergės ligoninė taps židiniu, o iš čia bus pranešta apie pirmą paciento netektį nuo Covido. Apie mediko darbo tikrovę šiuo pandeminiu metu kalbamės su Jolanta Keburiene, kuri atvirai papasakos apiew nepagražinta GMP darbuotjo kasdienybę.
Kaip pasikeitė jūsų, kaip greitosios pagalbos medikės kasdienybė, kai sužinojote, kad prasidėjo Lietuvoje pandemija?
Tik patvirtinus pirmuosius Covid susirgimus tikėjau, kad į mūsų rajoną, kuriame dirbu, ši epidemija atslinks gerokai vėliau, nes pats rajonas ramus, praktiškai nėra turizmo (ypač žiemą) ar pramogų, kurios sutrauktų didelį judėjimą.
Didžioji dalis gyventojų yra vyresnio amžiaus, todėl mažesnė tikimybė, kad virusas bus atvežtas iš kitų šalių. Bet labai greitai mano nuomonė buvo pakeista, nes mūsų rajonui epidemija smogė visu galingumu.
Viskas pasikeitė itin staigiai ir kito valandų bėgyje: sustabdytas planinių pacientų priėmimas į ligoninę. Po kelių valandų visai uždaryta regioninė ligoninė, pacientai išleisti į namus, nepatikrinus ar jie nėra infekuoti Covid virusu, todėl labai greitai juos teko vėl suvežti į Santaros klinikų infekcinį skyrių.
Nėra aiškios informacijos kaip elgtis ir kur transportuoti pacientus, kuriems suteikus pirmąją pagalbą, reikalinga tolimesnis gydymas. Dėl kiekvieno tokio paciento skambinomės į aplinkines ir tolimesnes gydymo įstaigas ir derinome kur juos transportuoti.
Trūko ir žinių, ir apsaugos priemonių, ir racionalaus vadovavimo, ir laiko susivokti…Pasimetimas ir chaosas visoje sistemoje. Nedirba poliklinikos, užsidarė duris ligoninės, o greitojoje medicinos pagalboje negali delsti nė minutės, negali pacientui pasakyti, kad tu nežinai kur jį vežti ar kas teiks tolimesnę pagalbą, nes žmogus į tą atvykusį mediką sudeda visas savo viltis.
Visi surėmėme pečiais ir tiesiog sąžiningai, bei nuoširdžiai dirbome. Visi iki vieno: skyriaus valytoja patalpas valydavo chloro tirpalu keletą kartų per dieną ( sąžiningai pasakysiu, kad niekada tas chloro kvapas manęs taip nedžiugino, kaip tomis savaitėmis), į iškvietimą pas Covid virusu sergantį pacientą išvykdavome kaip į karą ( kolegos kruopščiai apžiūrėdavo ar teisingai rengiamės apsaugos priemones, išlydėdavo su nerimo žiburiukais akyse), vyresnioji slaugytoja su kiekvienu darbuotoju iš naujo derino grafikus, nes reikėjo daugiau budinčių ekipažų.
Esant priemonių nepritekliui Įsijungė ir kūrybiškumas: vietoj antbačių panaudodavome vienkartinius šiukšlių maišus. Psichologiškai neleido palūžti visuomenės palaikymas: karštas maistas, gėlės, vaisiai, dezinfekcijos bei apsaugos priemonės vis pasiekdavo mūsų skyrių.
Kadangi esu ne tik skyriaus darbuotoja, bet ir Lietuvos greitosios medicinos pagalbos darbuotojų profsąjungos „Solidarumas“ pirmininkė į mano telefoną ar mesendžerį kasdien suplaukdavo pačios įvairiausios žinios: siūloma pagalba, priemonės, nusiskundimai, pagalbos prašymai …Teko būti glaudžiu tarpininku tarp GMP darbuotojų ir SAM. Galiu pasidžiaugti, kad viskas vyko sklandžiai. Signalas man iš darbuotojų – mano informavimas SAM- pokyčiai GMP darbuotojams.
Su kokiais sunkumais teko ir vis dar tenka susidurti?
Sunkumų nemažai. Su dalimi jų susitaikai ir tiesiog nepastebi. Prastas ir deklaratyvus darbo organizavimas, „popierinis“ kvalifikacijos kėlimas, narių stoka komandoje, reikalavimai viršijantys galimybes, sukelti nepamatuoti lūkesčiai visuomenei ir tt. Nepasitikėjimas mokslu, medikais ir didelė nepagarba jų darbui yra tas sunkumas, kurį galima įveikti tik emigravus iš šalies ar pakeitus darbo sritį.
Kaip atrodo jūsų diena, kai tenka keliauti pas Covid ligonius ir kokią realybę atrandate?
Pas Covid infekuotus pacientus vykstame kaip ir pas visus GMP pacientus, nes kol nepadarytas testas dėl Covid į kiekvieną turime žiūrėti kaip į infekuotą. Būklių randame pačių įvairiausių: emociškai sujaudinti ir perdėtai reaguojantys dėl savo būklės ir atvirkščiai – nevertinantys padėties rimtumo ir uždelsę ligą, sunkios būklės.
Vis garsiau kalbama apie medikų pervargimą, didelius ligonių krūvius, nerimą, ar šiandien medikas, o ypatingai greitosios pagalbos sulaukia pagalbos iš valstybės?
Reali pagalba, kurios dabar sulaukėme, tai yra priedai prie atlyginimo už darbą su Covid infekuotais pacientais ir pernai skirta 200 eurų dovana poilsiui. Deja visų kitų problemų sprendimas vis dar lieka kalbų lygmenyje. Ir šviesos tunelio gale – nematyti.
Ar dažnai nutinka, kad greitosios pagalbos medikas tiesiog perdega arba nebeatlaiko emocinio krūvio?
Į greitosios pagalbos gretas ateinantis medikas jau turi turėti asmeninių savybių, kad iš viso galėtų dirbti šį darbą. Šios specializacijos mokymosi metu yra atliekama ilgoka praktika GMP skyriuje, todėl jau tuo metu dauguma ir atsisijoja: net nebaigia specializacijos arba tiesiog neateina dirbti į GMP. Atėjusieji paprastai „užsikabina“ už to kasdienio adrenalino dozių ir didelės darbuotojų kaitos tikrai nėra ( nebent tarp miestų).
Kokia šiandien reali pagalba reikalinga medikams?
Adekvatus finansavimas, reglamentuotas darbo krūvis, protingas bendradarbiavimas su žiniasklaida. Nes ne visada apie mus kalbama gerai, o palaikymas mums yra reikalingas.
Dažnai medikas yra kaltas dėl visko, kaip jums sekasi išgyventi tą emocinį šoką?
Nuo mano darbo pradžios požiūris į mediką pasikeitė radikaliai, tai tikrai labai liūdina. Supratus, kad galiu tiesiog perdegti dalinai pakeičiau savo darbo sritį ir dirbu mokytoja bei lektore. Dėstau pirmąją medicinos pagalbą.
Į piktas replikas nekreipiu dėmesio, nes išsiugdžiau pozityvų mąstymą: turiu šeimą, draugus, augintinius. Nuolatinis judesys, bendravimas bei aktyvi visuomeninė veikla yra puikūs vaistai nuo bet kokio streso.
Mindaugas Jonušas
Manau ,kad šiems „medikams“ savo laiku bus surengtas teismas už bendrininkavimą didžiausiame kada nors žmonijos istorijoje surengtame genocide !
Vargšelė, geriau papasakotu kiek milijonų papildomai gavo medikai už dalyvavimą „Covid aferos“ epicentre.
Manau, kad tie milijonai šitų, kurie dirba labai konkretų darbą, nepasiekė. Šiaip, žurnalistas labai ėmėsi,, medicininė s“ temos. Būtų gerai, kad jis neeikvotų savo jėgų ir laiko rašydamas neutralius glostomuosius straipsnius išverstaskūriams, tokiems, kaip slušnys, sejonienė o paklausinėtų pvz. : įžymiąją Lingienę, kuri pirmoji gavo priedus prie savo kuklių pajamų :). Gal tada ir imtų aiškėti kur tie milijonai nuteka. O šitas straipsnis kol kas yra padoriausias iš,, medicininės temos“, nes rašoma apie tikrą, dirbančią medikę.
Nesuprantu koks tikslas sitame tinklalapi publikuoti tokius straipsnius, tas Mindaugas Jonusas nesiorientuoja visiskai ivykiuose ir realiai kas vyksta, o dar ima interviu, o sita medike maziau meluoja ir neapsimeta, kad nezino, ka jie daro su zmonemis, didvyre atsirado, uz pinigus tokie pseudomedikai visko gali prikalbeti, su tokiais straipsnai, dididant visiskai bereikalinga baime, tik prisidedat prie sisitemines ziniasklaidos ir jos propogandos.
Pritariu! Tie „medicininiai“ M. Jonušo straipsniai mažų mažiausia – labai keisti! Nėra aiškios pilietinės žurnalisto nuostatos aptariama tema, arba ta nuostata ir yra tokia „suvelta“, iš to seka, kad nėra tikrai esminių klausimų – toks įspūdis, kad norima kažkam įsiteikti. Tokių straipsnių pilna „mūsų nepriklausoma“ pressa. :). „Būkime Vieningi“ nelabai prie veido tokie rašiniai.
Tik neišmaneliai „Covid aferą“ gali vadinti pandemija. Sprendžiant iš viruso plitimo greičio yra pagrindas teigti, kad virusas buvo platinamas, o ne plito savaime, o įvertinus tai , kad pirmame etape buvo tik imituojama kova nyra pagrindas daryti išvadą, kad buvo siekiama, kmad jis išplįstų kuo daugiau.
Tegu tik nepasakoja pasaku. Tikroji medicinine katastrofa/pandemija prasides keleto metu begyje ir grynai tik nuo dabar taikomu “kovos” priemoniu. Nepazystu ir nesu mates nei vieno numirusio nuo to viruso, kuris salia dar neturetu puokstes kitu ligu nuo kuriu ir taip butu nusibaiges neuzilgo. Taip kad lai neburia is tirsiu esu klauses tie kurie prie kapu gyvena ar pastebejo didesni laidojima nei pries metus ar du- ne, esu su paciais daktarais kalbejas su tais kuriem dar veike smegenai- visi tik patvirtina apgailetino baisumo “liga” kuriai net ipatingas demesys neteikalingas jeigu bent puse organizmo dar sklandziai veikia, o apie nutriususius redbuliu ir visokiu new age kakalu pririjusius net ir nera kalbet, nes jiem senai jau laikas buvo ir taip, nes uz toki atotruki nuo motinos gamtos ir elementariu visatos desniu nesuvokima nieko kito ir negalima buvo tiketis.
Mire “su” covid-19. Testai netikslingi, Lietuvoje naudojami 40-50 ciklu, tai per 20-25 ciklus daugiau. Zmogu, net nutrenkta automobilio, taciau “prasirgusi” covid – iraso i covidines mirtis. Neuzmirskime, kad nustato ta “liga” testas, be gydytojo.
Lietuvoje pries tai buvo ir gripo epidemijos, nuo kuriu ligonines taip pat uzsipildydavo, bet jie nebuvo pasiruose? Gerai zinau, kad dabar ligoninese “covidiniams” ligoniams stato laselines ir duoda antibiotikus. Antibiotikai, aisku, virusu neveikia, tik bakterinius uzdegimus. Pacientai i ligonines isvezami tik tada, kai jau misios uzsakinejamos, o be testo (nesvarbu ar mirsti) – neguldys taves. Visi pacientai – gretutiniu ligu turintys, vyresnio amziaus zmones.
Cia jau vardan 3 bangos panika skleidziama? Vardan eksperimentiniu skiepu? Netikslingu testu?
Visa problema tame, kad susirgusius tuo Covydu irgi gydo nuotoliniu būdu. O pablogėjus prisiskambinti irgi neįmanoma – nekelia ragelio arba atmeta skambutį. Todėl žmonės nuo komplikacijų ir miršta. Lietuvos politikai ir sveikatos apsauga jau „pramušė dugną.“
Labai geras straipsnis. Pasirinkta vaizdingai pasakoti sugebanti pašnekovė, rodos matai visą tą situaciją. Tačiau pasakojama korektiškai. Matyti situacijos dramatiškumas, pastangos išlaikyti psichologinę pusiausvyrą, mediko etikos normas. Aprašyta medikė, tikiu, kad gali bet kokioje situacijoje padėti žmogui, kiek gali ir daugiau negu gali. Jei nėra antbačių randa polietileno maišelį, jei trūksta instrukcijos, skambina, kol sužino, kaip elgtis. Norisi palinkėti, kad ta padėtis greičiau baigtųsi.