Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vėl pasigirsta pareiškimų apie Grenlandiją, kurie labiau primena XIX amžiaus imperinę politiką nei XXI amžiaus tarptautinę teisę. Donaldo Trumpo retorika, kurioje buvo užsiminta net apie jėgos naudojimą ar spaudimą dėl Grenlandijos statuso, kelia rimtą klausimą: kaip elgsis Europa?
Baltieji rūmai savo „X” socialiniame tinkle paskelbė dviejų šunų kinkinių su Grenlandijos vėliava nuotrauką. Jie stovi kelio sankryžoje, kur vienas veda į Jungtines Valstijas, o kitas – į Rusiją ir Kiniją.
Šis įrašas buvo susijęs su neseniai Baltuosiuose rūmuose pasirodžiusiais prezidento Donaldo Trumpo pareiškimais, kad tik Vašingtonas gali užtikrinti salos saugumą. Priešingu atveju Maskva arba Pekinas pareikštų pretenzijas į Grenlandiją.
„Į kurią pusę, grenlandieti?“ – rašoma paveikslėlio prieraše.
Jeigu Europos Sąjunga – ar platesnė europinė politinė bendruomenė – nusileis ir faktiškai „atiduos“ Grenlandiją mainais į saugumo garantijas, ekonominius pažadus ar siekdama išvengti konflikto, tai būtų katastrofa jos patikimumui. Dar daugiau – tai būtų pavojingas signalas visoms mažesnėms Europos valstybėms, tarp jų ir Lietuvai.
Suverenitetas nėra derybų objektas
Grenlandija yra Danijos Karalystės dalis, turinti plačią autonomiją ir teisę pačiai spręsti savo ateitį. Nei Europos Sąjunga, nei Jungtinės Valstijos neturi moralinės ar teisinės teisės spręsti už Grenlandijos žmones. Bet koks bandymas spaudimu ar grasinimais keisti teritorinį statusą pažeistų pamatinius tarptautinės teisės principus.
Tačiau jei Europa sutiktų su tokia logika, ji faktiškai pripažintų, kad jėga ir grasinimai yra veiksminga užsienio politikos priemonė. Šiandien tai būtų Grenlandija. Rytoj – bet kuri kita teritorija, kuri pasirodytų strategiškai naudinga ar politiškai „patogi“.
O kas, jei rytoj kas nors „užsinorėtų“ Lietuvos?
Šiandien Lietuva garsiai nefigūruoja tokiuose pareiškimuose. Niekas oficialiai jos „neprašo“, neįvardija ir nekelia ultimatumų. Tačiau istorija rodo, kad tylėjimas nėra saugumo garantija. Mažos valstybės dažnai tampa taikiniais ne tada, kai yra silpnos, o tada, kai didesnės valstybės pamato, jog taisyklės nebegalioja.
Jeigu Europa parodytų, kad spaudimo akivaizdoje ji pasirengusi paaukoti vienos teritorijos suverenitetą, kodėl kas nors ateityje turėtų tikėti, kad Lietuva, Latvija ar kita mažesnė ES ir NATO valstybė būtų ginama principingiau? Precedentas būtų sukurtas: jei pakankamai stipriai spaudi, Europa nusileidžia.
Smūgis Europos patikimumui
Europos Sąjunga mėgsta save pristatyti kaip vertybinę galią – ginančią teisės viršenybę, mažesnių tautų teises ir tarptautinį stabilumą. Tačiau vertybės egzistuoja tik tada, kai jos ginamos nepatogiose situacijose.
Jei ES nusileistų didesnės valstybės spaudimui Grenlandijos klausimu, jos pozicija dėl Baltijos šalių saugumo klausimais taptų morališkai silpna. Kaip galima rimtai kalbėti apie teritorinį vientisumą, jei vienu atveju jis tampa derybų objektu?
Ar Europa dar geopolitinis garantas?
Grenlandijos klausimas tampa lakmuso popierėliu. Tai išbandymas, ar Europa yra savarankiškas geopolitinis darinys, ar tik struktūra, kuri prisitaiko prie galingesnių interesų. Jei ES nesugeba apginti savo narių ir partnerių nuo politinio ar karinio šantažo, tuomet jos kalbos apie „strateginę autonomiją“ ir solidarumą lieka tuščiais lozungais.
Europa neturi rinktis tarp karo ir kapituliacijos. Tačiau ji privalo aiškiai pasakyti: Grenlandija, nei bet kuri kita Europos teritorija nėra prekė. Nes tą dieną, kai Europa sutinka derėtis dėl vienos žemės, ji pradeda derėtis dėl visų.
Egidijus Paulauskas
Vakarai niekada nieko nuo nieko neapgynė. O ir jų satanistinių supuvusių „vertybių” reikia tik iškrypėliams tose šalyse.
Gali atsitikti taip, kad Rusija paprašys Lietuvos Valdo Bartkevičiaus, kad galėtų su juo pasišnekėti.