JAV trečią savaitę tęsiasi dideli protestai prieš rasinę nelygybę ir policijos žiaurumą. Pastarąjį pusšimtį metų neramumai įsiplieskia reguliariai. Tačiau viskas lieka po senovei – amerikiečiai policininkai vis taip pat žudo nekaltus žmones, tarp kurių neproporcingai daug afroamerikiečių, o valstybė atsisako vykdyti seniai pribrendusią policijos tarnybos reformą

Beje, gali būti, kad šį kartą viskas bus kitaip – protestai neregėtai plačiai palaikomi, o jo lyderiai siūlo aiškias ir konkrečias reformas, skirtas tiek federalinei valdžiai, tiek ir visiems pozityviais pokyčiais suinteresuotiems gubernatoriams ar merams.

Tarp Irako ir Kongo

Nuo 2013 metų JAV policija reguliariai nužudo nuo 1050 iki 1150 žmonių. Tai labai daug – pagal policijos atliktų žmogžudysčių ir gyventojų skaičiaus santykį JAV yra 22-oje pasaulinio antireitingo vietoje, tarp Irako ir Kongo demokratinės respublikos, ir toli atsiplėšusi nuo visų išsivysčiusių šalių. Patys teisėsaugos organai, panašu, nėra labai suinteresuoti keisti situaciją – Mapping Police Violence tyrimų centro duomenimis, per pastaruosius 7 metus, 99% atvejų, kai policininkai nužudydavo žmogų, jiems nebuvo taikoma jokia bausmė ar papeikimas.

Policijos smurto statistikoje akivaizdus rasinis nukrypimas – tarp policijos užmuštų bent kas ketvirtas – juodaodis, nors jie sudaro vos 13% šalies gyventojų. Beginklių juodaodžių tarp policijos užmuštų daugiausiai – 17%, kai vidutinis lygis 13%. Juodaodžiui rizika būti nušautam policijos tris kartus didesnė, nei baltaodžiui.

„Struktūrinis rasizmas“ arba „prievartos kultūra“

Judėjimo Black Lives Matter (BLM) šalininkai tvirtina, kad šie skaičiai liudija JAV ekonomikoje ir teisėsaugos sistemoje įsišaknijusį rasizmą. Oponuodami jiems, kai kurie tyrėjai ir politikos apžvalgininkai atkreipia dėmesį į tai, kad neproporcingai didelis policijos smurtas prieš afroamerikiečius kyla ne dėl policijos šališkumo, bet iš teisėto siekio išsaugoti tvarką – tiesiog dažniau sunkiausia kriminogeninė situacija susiklosto juodaodžių bendruomenėse.

Remiantis FBI ⁠statistika, 2018 metais froamerikiečiai sudarė 53% nuo bendro skaičiaus areštuotų už žmogžudystes (turo tarpu lygiai pusė visų žmogžudysčių aukų – irgi Juodaodžiai). Beveik visose kitose nusikaltimų kategorijose areštuotų juodaodžių dalis didesnė, nei jų dalis tarp JAV gyventojų. Todėl 40% kalinių šalyje yra afroamerikiečiai.

Ši statistika piešia supaprastintą situacijos vaizdą. Visų pirma, jei žmogus buvo areštuotas ar nuteistas už nusikaltimą, tai dar nereiškia, kad ji s iš tiesų jį įvykdė. Antra, į statistiką neįtraukti atvejai, kai nusikaltėlio rasė nebuvo nustatyta. Tačiau, kaip bebūtų, aukštas nusikalstamumo lygis tarp afroamerikiečių – toks pat sociologinis faktas, kaip ir neproporcingai didelis policijos nužudytų afroamerikiečių lygis,

Moksliniu požiūriu, šis faktas gali būti paaiškintas keliais būdais, ir kiekvieną iš jų empiriškai įrodyti gana sunku. Pirmas ir, laimei, dabar netgi tarp ultradešiniųjų amerikiečių beveik nepaplitęs paaiškinimas – genetinis; juodieji nuo gimimo labiau linkę nusikalsti, nei kitos odos spalvos žmonės.

Moksliniu požiūriu dailesnį paaiškinimą konservatyvūs antropologai ir sociologai suformulavo septintajame dešimtmetyje – pagal jį, afroamerikiečiams būdinga specifinė „prievartos kultūra“, kurioje nepriimtina smerkti asocialų, o kartais ir nusikalstamą gyvenimo būdą. Kai kurie tyrėjai „prievartos kultūrą“ sieja ne su rase, o su nepilnomis šeimomis, kur vaiko tėvas metė mamą – tokių šeimų daugiausiai būtent tarp afroamerikiečių.

Tokie svarstymai yra antropologo Oscaro Lewiso „skurdo kultūros“ teorijos variacija – septintojo dešimtmečio viduryje jis priėjo prie išvados, kad skurdžiausiose gyventojų sluoksniuose nuolat atkuriami individualų vystymąsi stabdantys kultūriniai modeliai – socialinis pasyvumas, ambicijų neturėjimas, tingumas, negatyvus požiūris į valstybę ir visuomenę.

Vienu iš naujausių rimtų tokios pozicijos mokslinių darbų tapo 2016 metais išleista kriminalisto Barry’io Latzerio knyga „Smurtinių nusikaltimų pakilimas ir mažėjimas Amerikoje“. Tyrėjas tvirtina, kad smurto protrūkiai JAV sutapdavo su juodaodžių iš pietinių valstijų provincijų imigracija į stambius miestus.

Latzeris visiškai atmeta „baltojo pranašumo“ logiką. Atvirkščiai, jis tvirtina, kad pagrindine afroamerikiečių smurto kultūros priežastimi tapo šimtmečiu trukusi segregacija ir šiuolaikinis struktūrinis rasizmas, o taip pat didžia dalimi šiuolaikinę juodąją tradiciją nulėmę kontaktai su JAV Pietų gyventojais – britų piemenų palikuoniais, kurie „dažniausiai išreikšdavo didesnį agresyvumą ir dažniau griebdavosi prievartos dėl didesnio savo pažeidžiamumo – grėsmės netekti pagrindinių resursų, savo gyvulių“. Dabar tyrėjai Latzerio logiką aktyviai kritikuoja už pernelyg daug prasmių suteikimo „smurto kultūros“ sampratai ir jos nagrinėjimą kaip išorės veiksniams kone nepasiduodantį monolitą, galintį išlikti stabiliu ne vieną šimtmetį.

Remiantis dominuojančia JAM moksliniame diskurse pozicija, pagrindinės aukšto nusikalstamumo lygio tarp afroamerikiečių priežastys yra ekonomikos sferoje, o kultūrines asmens nuostatos gali gan greitai pasikeisti, perėjus iš vieno sluoksnio į kitą. Šiuolaikiniai JAV rasinės nelygybės tyrėjai nagrinėja ne globalius procesus, o atskiras bendruomenes. Taip pavyko išsiaiškinti, kad nusikalstamumas visur labai tampriai susijęs su gerovės lygiu. Didelis nusikalstamumas neišvengiamai atsiranda skurdžiame rajone, nepriklausomai nuo jo gyventojų odos spalvos, o jeigu jo gyventojai ima turtėti – nusikalstamumas mažėja. Todėl tikėtina, kad juodaodžių pajamoms susilyginus su baltųjų, susilygins ir nusikalstamumo lygis. Tačiau ar tada išnyks ir policijos žiaurumas jų atžvilgiu – neaišku.

Dar 1967 metais prezidento Lindono Johnsono sudaryta Kernerio komisija, turėjusi nustatyti neramumų tarp juodaodžių priežastis, nustatė, kad afroamerikiečiai patiria stiprią frustraciją, susijusią su ekonominių galimybių trūkumu. Ši frustracija bręsta neturtinguose ir depresyviuose juodųjų getuose, kurie, kaip skelbiama pranešime, būtent ir randasi dėl „baltosios bendruomenės“, suinteresuotos išlaikyti savo privilegijas.

Dėl blogos juodaodžių ekonominės padėties jų bendruomenės marginalizavosi – tokios skurdą lydinčios visuomeninės problemos kaip narkomanija, alkoholizmas netgi vyriausybės lygiu imtos laikyti natūraliu juodosios bendruomenės atributu. Tokio požiūrio apoteoze tapo prezidento Niksono paskelbtas „karas su narkotikais“. „Kadangi „karas su narkotikais“ buvo labiausiai sutelktas būtent juodaodžių ir kitų mažumų kvartaluose, kur policininkai apieškojo ir krėtė šimtus tūkstančių nekaltų žmonių, jis tik sustiprino marginalizacijos jausmą ir konfliktišką mažumų požiūrį į policiją“, – rašo saugumo ir teisėtvarkos klausimų tyrėjas, buvęs policijos vadas Clarence’as Edwardsas.

Per 50 metų nuo Kernerio pranešimo situacija gerokai pasitaisė. Visgi ekonominiai duomenys rodo, kad problema toli gražu nėra išspręsta – afroamerikiečiai vis dar gerokai skurdesni už likusias JAV rasines grupes. JAV gyventojų surašymo biuro duomenimis, baltųjų namų ūkio metinė pajamų mediana 2018 metais buvo beveik $70‭000, tuo tarpu juodaodžių namų ūkio – kiek daugiau nei $40‭000.

Be to, baltųjų vidutinė grynoji vidutinė namų ūkio vertė (visos nuosavybės ir santaupų vertė minus skolos) didesnė 10 kartų – $162‭000, lyginant su juodaodžių $16‭000. Tokią situaciją provokuoja šalies darbo rinka – aukštąjį išsilavinimą turintys afroamerikiečiai ir latinoamerikiečiai dažniausiai blogiau apmokami už analogiškas pareigas einančius baltuosius; į baltųjų darbo prašymus darbdaviai atsiliepia 50% dažniau, nei į identiškus juodaodžių reziumė.

Paleisti policiją?

Didžioji dauguma JAV policijos organų pavaldžios valstijų ar miestų administracijoms ir priklauso nuo renkamų vietos politikų politinio kurso. Todėl policijos tarnybų normatyvinė tvarka skirtingose teritorijose gali gerokai skirtis, o teisėtvarkos tarnybų reformavimo pasiūlymai dažniausiai būna skirti būtent vietinio lygio reguliavimo pakeitimams. Viena vertus, tokioje sistemoje praktiškai neįmanoma atlikti vieningą plataus masto policijos tarnybos reformą, antra vertus – tyrėjai gali sulyginti vienokių ar kitokių priemonių efektą.

2013–2015 metais, kai BLM judėjimas pirmą kartą garsiai apie save pareiškė, jo dalyviai kėlė gan nuosaikius reikalavimus: sustiprinti policijos civilinę kontrolę, sukurti psichologinės pagalbos tarnybas, spalvotųjų bendruomenėse aktyviau vystyti socialines programas, humanizuoti narkotikų politiką. Kaip pažymi vienas iš projekto Campaign Zero lyderių DeRay Mckesson, šios priemonės buvo įgyvendintos atskiruose miestuose, tačiau situacijos beveik niekaip nepagerino.

Tai privertė kai kuriuos aktyvistus užimti radikalesnę poziciją. Dabar viena iš pagrindinių šalies teisių gynėjų organizacijų, Amerikos pilietinių laisvių gynimo sąjunga (ACLU) šiandien ragina „atsisakyti teisėtvarkos organų“, arba apriboti jų įgaliojimus kova tik su sunkiais nusikaltimais. Taip būtų galima reinvestuoti policijos išlaikymui skiriamas lėšas į spalvotųjų bendruomenių ir „alternatyvių policijai pilietinių struktūrų“, kurio užsiimtų visų nesunkių nusikaltimų priežiūra.

Iš pirmo žvilgsnio ACLU pasiūlymai atrodo radikalūs, tačiau iš tiesų visiškai įgyvendinami. Dar 2013 metais Niudžersio valstijoje, Kamdene, policijos pajėgos buvo visiškai paleistos, kovos su sunkiais nusikaltimais įgaliojimai perleisti šerifo biurui, o benamių, alkoholizmo ir panašių smulkių problemų sprendimas perduotas gaisrininkams ir socialinėms tarnyboms.

2020 metų birželio 7 dieną Mineapolio miesto taryba nubalsavo už policijos departamento paleidimą – būtent jo darbuotojai nužudė George’ą Floyd’ą. Tiesa, šios iniciatyvos ateitis kol kas itin miglota, mat, norėdama visiškai išformuoti organą, taryba privalės priimti naują miesto statutą, kuriame bus įrašyta policijos įgaliojimų perdavimas civilinėms tarnyboms.

Aštuoni humaniško policininko priesakai

Amerikiečių protestų diskurse smarkiai išpopuliarėjo kiek nuosaikesnis judėjimo Campaign Zero projektas „8 Can’t Wait“, kurį jau palaikė keli policijos departamentai ir miesto tarybos visoje šalyje, o taip pat tokios įžymybės, kaip, pavyzdžiui, televizijos laidų vedėja Oprah Winfrey ir dainininkė Ariana Grande. Jame yra tokie pasiūlymai:

  • Dusinančių veiksmų draudimas policininkams.
  • Draudimas šaudyti į judančias transporto priemones.
  • Policininkas privalo įspėti prieš šaudamas.
  • Policininkas privalo imtis prievartos tik jeigu situacijos neįmanoma sureguliuoti kitaip.
  • „Deeskalacijos reikalavimas“ – policininkas privalo iš pradžių pabandyti sureguliuoti situaciją taikiai.
  • „Visiškos atskaitomybės reikalavimas“ – po kiekvieno jėgos panaudojimo incidento policininkai savo viršininkams privalo smulkiai raportuoti apie jį.
  • „Jėgos kontinuumo panaudojimas“ – griežtas situacijų, kuriose galima panaudoti vieną ar kitą ginklą, reglamentavimas.
  • „Įsikišimo reikalavimas“ – policininkas privalo įsikišti, jeigu jo kolega taiko nemotyvuotą prievartą.

Campaign Zero aktyvistai tvirtina, kad programa gali sumažinti nemotyvuotą policijos prievartą 72%. Šis tvirtinimas remiasi plačiu koreliaciniu tyrimu, kuriame analizuojamas įvairių šio sąrašo priemonių taikymas įvairiuose Amerikos miestuose. Teksaso universiteto ekonomikos profesorė Jennifer Doleac tvirtina, kad tyrimas neatrodo itin patikimas, nes nepaaiškina statistinių ryšių tarp konkrečios priemonės ir nusikalstamumo mažėjimo atsiradimo, nes iš tiesų jos gali vykti ir dėl kokios nors kitos priežasties.

Tačiau, nepaisant to, Doleac mano, kad priemonių sąrašas atrodo visai protingai. Kaip pažymi vienas iš Vox žurnalo įkūrėjų Matthew Yglesias, nepaisant skepticizmo, kurį projektas kelia mokslininkams, jo teiginiai „atrodo išties perspektyvūs, paremti faktais ir atitinka politinius momento reikalavimus“, o dėl to gali tapti geru vriksmų planu merams ir gubernatoriams, „kurie, nesigriebdami radikalizmo, nori išspręsti perteklinio policininkų smurto problemą“.

Galiausiai, gan dažnai skamba reikalavimai sugriežtinti policijos departamentų kadrų politiką ir pakeisti jos darbuotojų atsakomybė modelius. Viena iš svarbiausių protestuojančios visuomenės pasipiktinimo priežasčių tapo tai, kad George’ą Floydą nužudžiusiu policininku Dereku Chovinu piliečiai jau buvo skundęsi 18 kartų. Tik už du iš jų jis sulaukė disciplininės nuobaudos – raštiško papeikimo.

Valstybės valdymo tyrėjas Rashawn Ray policijos departamentams rekomenduoja griežčiau sekti savo darbuotojų elgesį ir už agresyvius nusižengimus atleisti juos iš tarnybos. Taip pat Ray siūlo priimti normas, pagal kurias išmokos nuo policijos prievartos nukentėjusiems piliečiams būtų mokamos ne iš miesto ar valstijos iždo, kaip dabar, o iš paties policijos departamento socialinio draudimo fondo, tai yra, faktiškai iš pačių policininkų pinigų.

technologijos.lt

Patiko? Pasidalinkite!