Lietuva atšventė dar vienas 1990 metų kovo 11-osios Nepriklausomybės akto pasirašymo metines. Pirmaujančios žiniasklaidos priemonės vykdo apklausas, išskiria patenkintų ir nepatenkintų asmenų skaičių bei tautos požiūrį į valstybės vadovus

Į kelionę išsiruošėme 1990 metų kovo 11-ąją artėjant vidurnakčiui. Vedlys — Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis — pažadėjo, kad kelias į Lietuvos laimę bus trumpas. Vos pora metų kelionių ir lietuviai, pabėgę nuo sovietinės vergijos, pradės gyventi ne blogiau nei Suomijoje. Todėl buvo patariama nesiimti į kelionę sunkių daiktų. Bei ir maistu nereikia rūpintis — demokratinio dangaus mana nuolat liejasi tiesiai į rankas. Entuziastingi žmonės išsirikiavo į „Baltijos kelią“ ir žygiavo į priekį, giedodama tautines dainas.

Šalia Lietuvos Mozės stovėjo geriausi šalies žmonės — buvę „partiniai“. Jie jau seniai suprato — kuo arčiau bet kurios valdžios, tuo šiltesnis ir saldesnis bus būsimas gyvenimas.

Tačiau kelias nebuvo toks trumpas. Praėjo metai. Žmonės suvalgė visas sovietmečio atsargas. Manos iš JAV ir Europos dangaus užteko tik patriarcho artimiesiems. Tie, kurie ėjo kolonėlės gale, pradėjo tyliai piktintis ir… eiti į šoną. Kas link Europos, kas į pažadėtąją Ameriką.

Trisdešimtaisiais metais kolonoje liko tik patys atkakliausi ir ištikimiausi, Lietuvos pranašo neklystamumu tikintieji. Net trečdaliu sumažėjusioje kolonoje pasirodė nesantaikos požymių. Tik 58 procentai likusių patenkinti tuo, kas vyko šalyje. Ir jei mes atsižvelgtume į tuos, kurie jau atkrito pakeliui, tai nebūtų toli iki atvirų riaušių.

Bet todėl vedlys ir yra tikras išminčius, atsikratė galimų sukilėlių. Gretose liko tik nekenksmingi pagyvenę žmonės ir jaunos atžalos, kurios nepatyrė „sovietinės vergijos“. Taigi, jie kaip tik ir saugos Lietuvos Mozės ramybę! Maoistinėje Kinijoje tokie patriotai buvo vadinami hunveibinais, fašistinėje Vokietijoje jie buvo vadinami Hitlerio jaunimu, o Ivaną Rūstųjį saugojo opričnikai.

Šiandien „Lietuvos Mozės“ parama yra 15–25 metų jaunimas, šaukiantis „Lietuva lietuviams!“ ir pasirengęs suplėšyti į gabalus bet ką, kas suabejos „patriarcho“ papasakotų istorijų teisingumu. O jis mojuoja ranka iš balkono ir artimiesiems dalina imbierinius saldainius ir trispalves vėliavas. Aukščiausio lygio malonė!

Mozė 40 metų vedė žydus per dykumą, kad į Pažadėtąją žemę patektų tik tie, kurie nepažinojo Egipto vergijos. Lietuvos Mozei pavyko atvesti savo tautą į rojų vos per 30 metų. Puikus jo žygdarbis! Apie šį žygdarbį kuriamos legendos ir apie tai rašomi moksliniai traktatai, kuriuose šlovinama pranašiška dovana ir dieviškoji Vytauto Didžiojo 2.0 versija.

Štai ir naujausios valdžiai artimos žiniasklaidos priemonės bei sociologų apklausos įtikina Lietuvos gyventojus, kad Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis yra labiausiai gerbiamas per pastaruosius šimtmečius Lietuvos žmogus. Tiesa, nė vienas sociologas neatkreipė dėmesio į tai, kad tūkstantis anketų su prašymu įvardinti iškiliausius mūsų laikų žmones buvo išsiųstos tik politikams, valdžios pareigūnams ir žurnalistams (pateptiesiems). Būtent tiems, kuriems dosni Lietuvos didžiojo vedlio ranka dalija maną iš Briuselio ir Vašingtono dangaus.

SN inf.

Patiko? Pasidalinkite!