Situacija, kai Jungtinių Amerikos Valstijų pasiuntiniai derasi su Baltarusijos prezidentu, o Lietuva – artimiausia kaimynė – atsiriboja ir vengia diplomatinių kontaktų. Ši situacija yra politiškai gėdinga. Dar daugiau – ji atskleidžia Lietuvos užsienio politikos nebuvimą Baltarusijos kryptimi.
Kol JAV atstovai kalbasi su Minsku įvairiais klausimais – nuo regioninio saugumo iki šešėlinės ekonomikos ir kontrabandos – Lietuvos užsienio reikalų ministras sąmoningai vengia bet kokios realios diplomatijos, pasirinkdamas patogią, bet tuščią moralizavimo pozą. Tai nėra vertybinė laikysena. Tai – atsisakymas vykdyti pareigas.
Lietuva tiesiogiai kenčia nuo tokių veiksmų: kontrabandos srautų, transporto sektoriaus palikimo likimo valioje. Tačiau vietoje to, kad būtų ieškoma konkrečių, praktinių sprendimų, užsienio politika redukuojama iki šūkių ir deklaracijų, kurios nei mažina grėsmes, nei gina valstybės interesus. Tuo tarpu sprendimų iniciatyvą perima Vašingtonas – valstybė, kuri, savaime suprantama, pirmiausia gina savo, o ne Lietuvos interesus.
Tai kelia elementarų klausimą: kam Lietuvai reikalingas užsienio reikalų ministras, jei sudėtingiausius ir jautriausius regioninius klausimus sprendžia ne jis, o kitos valstybės pasiuntiniai? Diplomatinio dialogo atsisakymas nėra principingumas. Tai – politinė tinginystė, pridengta pasipūteliška retorika.
Nė viena rimta valstybė nevykdo užsienio politikos ignoruodama realybę. Diplomatiniai kanalai palaikomi net su režimais, kurie yra politiškai nepriimtini. Būtent tam ir egzistuoja diplomatija. Atsisakydamas kalbėtis, ministras nebaudžia Baltarusijos – jis baudžia Lietuvą, palikdamas ją be įtakos, be balso ir be svertų.
Dar pavojingiau tai, kad susidaro įspūdis: Lietuvos užsienio politika Baltarusijos atžvilgiu yra deleguota sąjungininkams, o pats ministras tenkinasi stebėtojo ir komentatoriaus vaidmeniu. Tai nėra lyderystė. Tai – valstybinio suvereniteto nebuvimas.
Jeigu JAV pasiuntiniai gali kalbėtis su Minsku, vadinasi, diplomatinė erdvė egzistuoja. Klausimas tik vienas: kodėl Lietuvos užsienio reikalų ministras sąmoningai renkasi joje nedalyvauti? Ir kiek dar ilgai Lietuva leis, kad už ją dirbtų kiti?
SN inf.
Pratęsiu Antano mintį. Kam Lietuvai tiek daug valdininkų, tame tarpe visa Užsienio reikalų ministerija, vadovaujama pono Budrio. Bet bėda – pasikalbėti su kaimynais nėra kam, nors Lukašenka pakartotinai kviečia. Reikia suprasti, situacija nedėkinga. Laikas dirba Lietuvos nenaudai. Reikia perlipti per savo ego, pradėti dirbti Lietuvos naudai.
Taip turime pasakyti ir apie Nausėdą – kam Lietuvos Prezidentas, jei Lietuvai vadovauja Amerika?