Žiūriu į tą sustambėjusią, gyvenimu nepatenkintą moterį ir bandau sau atsakyti – kas man nutiko?

Kaip iš svajotojos ir perfekcionistės galų gale tapau… tuo?
Kaip mes visi tampame tuo, kas taip nepanašu į tai, kuo kadais buvome, kuo svajojome būti, kuo… norėtume būti?

Kaip mes metams bėgant sugendame? Ir ar yra koks būdas tai sutvarkyti?
Šiandien diskutavau su drauge, kuri sakė, kad tai iš esmės ir vadinama suaugusio žmogaus gyvenimu – kai realistiškai vertini galimybes, nesikeli per didelių tikslų ir neskraidai padebesiais – nes, kol skraidysi, gali prisvilti kotletai.

Kad visi suaugusieji yra ne tuo, ko norėjo būti, o tuo, kuo pavyko tapti, ir kad nedaryti iš to dramos būtų sveikiau nervų sistemai. Bet… Kada jau pasiekiamas tas amžius, kai reikia „sustoti“? Ir kas tą amžių nustatė?

Ar gyvenimas yra tai, kas vyksta, ar visgi tai… ko mes siekiame, kad įvyktų?
Ar Jūs sau (vis dar) patinkate?

Lidžita Kolosauskaitė

Patiko? Pasidalinkite!