Terminas „snaigių karta“ (snowflake generation) Financial Times 2016m. pripažino metų žodžiu.
Tai žmonės, kurie:
/ karštai nekenčia prievartos. Bent taip jiems atrodo.
/ virš visa ko iškelia saugumą (taip pat ir emocinį).
/ perdėtai jautrūs, įtarūs ir pasiduodantys įspūdžiui.
/ nepratę prie netekčių, nei prie sunkaus darbo, nei prie grubaus elgesio su jais.
/ skausmingai reaguoja į nuomonę, skirtingą nei jų nuomonė.
/ žmonijos istoriją laiko purviną, pilną žudynių ir kitų bjaurasčių, nuo kurių būtina visiškai atsižegnoti. Labai atsargiai žiūri į bet kokius tekstus, taisykles iš prakeiktos praeities, į visą pasaulinę praeities literatūrą.
/ įsitikinę savo unikalumu ir aukštai save vertina.
/ turi gana ribotą fantaziją.
/ smerkdami netoleranciją kituose, patys yra netolerancijos pavyzdžiai savo oponentams.
/ jei nesutampa jų pasaulėžiūra su realiu gyvenimu, jie patiria rimtą stresą. Pažvelgę į eilinę gyvenimo būties stresinę situaciją, „snaigės“ puola į depresiją greičiau, negu tu spėsi nusičiaudėti.
/ mielai kalba apie savo pačius intymiausius išgyvenimus.
„Snaigių“ karta tikisi, kad šis pasaulis pilnas gėlių ir „vienaragių“ ir, kad visi progresyvūs planetos žmonės masto vienodai. Jie tiki, kad pasaulyje buvo išspręsta lyčių ir socialinės nelygybės. Vienu žodžiu „gyvenkime tiesiog taikiai ir laimingai, nenusiimdami dviračių saugos šalmų, kad galvytei nebūtų „bobo“, jei netyčia susidurtum.
Žinomas Britanijos rašytojas-pedagogas Tomas Bennetas, 2016 metais rašė The Telegraph: „Atėję į universitetus, jie jau išsigąsta, susidūrę su tuo, kad pasaulis skiriasi nuo jų įsivaizdavimų. Todėl jie pas lektorių ieško saugumo, o ne kūrybos ir žinių“.
Saugumas jiems išrodo taip: reikia visomis jėgomis kurti vaizdą, kad „snaigių“ dauguma, visi jie mąsto viena kryptimi, todėl diskutuotiniems ar nemalonioms nuomonėms auditorijoje ne vieta.
Lektoriams, kurie yra dešinieji, konservatoriai, militaristai, seksistai ar kolonialistai, patekimas į universitetus turi būti uždraustas. Su tokiais lektoriais būtina nutraukti kontraktus, nepatogius profesorius išvyti iš darbo. Ši politika vadinasi „no platforming“ – neduoti žodžio tiems, kas su mumis nesutinka. Beje kalba vyksta ne apie šarlatanus, marginalus. Studentai stato barikadas neįleisdami į užsiėmimus pasaulinio lygio profesorius, geriausius savo srities specialistus. Jie nenori suprasti šiuos žmones, išstudijuoti jų požiūrį, diskutuoti su jais, nes šie lektoriai gali jiems sukelti sielvartą, o komfortas „snaigėms“ svarbiau už žinias.
Taip daugelis koledžų buvo priversti atleisti profesorius ir dėstytojus. Pavyzdžiu profesorių Bretą Uainstouną, iš Evergreen State College, atleido iš pareigų dėl studentų reikalavimo, nes jis pasisakė prieš studentų iniciatyvą universitete organizuoti dieną „be baltųjų dėstytojų“. Taip studentai norėjo pabrėžti mažumų svarbą. Tai yra tą dieną galėtų dėstyti ir reikštis tik juodieji dėstytojai ir studentai. Profesorius pareiškė, kad odos spalva neturi kam nors trukdyti dirbti ar mokytis. Jis buvo apkaltintas rasizmu ir studentai pareikalavo jo atleidimo. Valdžia atsisakė. Tuomet studentai ėmė jį persekioti, užrakinti auditorijoje, blokuoti jo mašiną, statyti barikadas prie jo namo, rašė jam įžeidžiančius ir grasinančius laiškus. Koledžas pripažino, kad negali jo apsaugoti ir atleido.
Tačiau „snaigės“ tuo nenusiramina. Siekia užčiaupti net mirusius. Tai, kad iš mokyklų bibliotekų jau senokai išimama nepolitkorektiška literatūra yra ne naujiena, bet ši mada persimetė ir į universitetus. Dabartiniai Oksfordo profesoriai, dėstydami būsimiems juristams, ėmėsi įspėjimo taktikos. Tai yra tuomet, kuomet jie ruošiasi kalbėti apie „snaigių“ jautrią natūrą galinčius pažeisti dalykus, pavyzdžiu žudynes, homofobiją, rasizmą, jie pasiūlo tokiems išeiti iš auditorijos arba užsidėti ausinukus ir pasiklausyti muzikos. Tuomet kam pasauliui reikalingi tokie jautrūs juristai, profesoriams klausimas nekyla. Daug svarbiau išvengti incidentų ir teismų dabar.
„Snaigių“ pojūčių gylis ir jėga, jiems daug svarbesnė nei kieno tai nuomonės, net jei tai ekspertas.
/- O, kaip aš kenčiu. Man įkando uodas.
/- Tikrai uodas? O gal meška? Juos lengva supainioti…
/- Nedrįskite juokauti dėl mano kančios. Nedrįskite nuvertinti mano jausmus.
/- Imkime ir patrinkime įkandimą odekolonu.
/- Nedrįskite duoti man patarimų, aš jūsų to neprašiau.
/- Jei jau tau taip skaudu, tai imkime ir patepkime.
/- Nedrįskite kaltinti auką. Aš nekaltas, kad tapau prievartos auka. Mano poelgio negalima teisti, aš auka, aš visada teisus.
/- Tuomet ką su tavimi daryti?
/- Suprasti ir užjausti.
Tomas Benetas solidarus su dauguma sociopsichologų ir pedagogų, kad „snaigės“ tai ne ufonautų hipnospinduliuotuvų produktas. Tai naujausios pedagogikos tikėtinas rezultatas. „Snaigės“ išaugo daugiausiai tose šalyse, kur kaip tik, tuo laiku, tose šalyse, fizines nuobaudas vaikams priskyrė prie teisiškai baudžiamos veiklos. Vaikai, šiais laikais, aplamai tapo maksimaliai apsaugoti nuo bet kokio diskomforto ar pavojaus. Esant net menkiausiems sveikatos diskomfortams, vaikams duodami nuskausminami vaistai. Bet kokie sportiniai užsiėmimai vedami maksimaliai švelniai, su būtinomis apsaugomis ir medpriežiūra. Vaiko interesai iškelti virš visa ko: caras, dievas, šeimos valdovas. Jam pastoviai aiškina, kad jis pats protingiausias, pats gražiausias, pats mylimiausias ir vertas visa ko geriausio. Net jei vaikas elgsis blogai, mama su tėčiu vis viena mylės jį labai labai – tai alfa ir omega šiuolaikinių tėvų pedagogikos.
Tomas Benetas sako, kad vaikai šeimose perdėtai apsaugoti ir patekę į universitetus reikalauja tokio pat saugumo, prie kurio jie priprato namuose (matyt to reikalauja ir bet kur gyvenime net ir gerokai suaugę?).
O gal ir gerai. Gal ši karta pašalins iš pasaulio prievartą, gyvenimas tekės nauja vaga? Geriau „sėdėti“ ant raminamųjų, nei ant raketų. Tiesa, pasaulyje dar yra tautų, kur „snaigėms“ kol kas sąlygų nėra, bet su laiku ir ten situacija bus keičiama. Tačiau tenka pripažinti, kad snaigės tik žodžiais yra prieš prievartą. Taip, tikėtina, kad jie negins merginos, kurią užpuolė chuliganai, bet pasirinks geriau paskambinti policijai. „Snaigės“ neatsisako nuo prievartos, jie tai deleguoja valdžiai. Jie lengvai pavirsta grubiais, kuomet jaučiasi saugūs. Iš pavyzdžio su profesoriumi, mes matome, kad jie sugeba tyčiotis ir persekioti. Prievarta, kuri juos apsaugo yra „teisinga“ ir „gera“ prievarta. Tiesiog tuo turi užsiimti specialiai apmokyti, o „snaigėms“ leiskite gyventi jų supratimo pasaulyje. Laisvė „snaigėms“ nėra prioritetas. Vaikai, kurie priprato, kad juos iki 14 metų už rankutės vedžiotų į mokyklą ir nepaliktų vienų, prie laisvės nepratę. Jie jos net bijo, o ypač tuomet, kuomet ta laisve naudojasi tie, su kuriais „snaigės“ nesutinka.
Blogiausia ką gali leisti sau politikas, aktorius, rašytojas, gydytojas, tai išreikšti tą, kas sukeltų „snaigėms“ baimę.
Kuomet „snaigėms“ tampa baisu, jos apsijungia ir netausodamos energijos sukelia „pūgą“ baimės sukėlėjui: teismus, straipsnius, įžeidžiančius laiškus, boikotu, išmetimus iš darbo. Šiuo metu „snaigių“ diaspora yra viena iš gana galingų, mobilių diasporų civilizuotose šalyse. Tai bendruomenė, su kuria negalima nesiskaityti.
Andrianas Krutoguzenko