Patiko? Pasidalinkite!

Ką gi, pradėsiu nuo savo pačios pirmosios prabudimo apraiškos. Buvau auklėjama tėvų pagal paprasto kaimo žmogaus supratimą. Mane auklėjo miškai ir upeliai, lengvas vėjelis jų lapuose ir srovėse, avižomis kvepiantys laukai… Atrodo, būtų nuostabu.

Bet… staiga atsidūriau sisteminiame beprotnamyje. Atkeliavau į smegenų dulkinimo instituciją – ten mane mokė kitokio supratimo. Patekau ten, kur niekas negalėjo suprasti, kodėl aš piešiu rudus sodo obuolius su juodomis dėmelėmis, kai kiti vaikai piešia gražius, raudonus. Paprasčiausiai gamta mane išmokė, kad nieko nėra amžino, net ir aš pati esu jos laikinas svečias.

Ir tada pradėjau mąstyti apie savo kelią (o taip, tikrai „savo“ pagal savo mokyklos principus): kad reikia įgrūsti save 12-ai, o gal netgi ir 22-iems metams į nužmogėjimo talpyklas, vėliau visą savo likusį gyvenimą dirbti, valgyti ir stebėti šviečiančią durnadėžę, o jei kas nors užsimanys praturtėti, ypač koks nors alkanas turtuolis, beprasmiškai virsti mėsos gabalu, numestu į jo fermą.

Taigi, įstojau į Šaulių sąjungą. Nors mane mokė žudyti ir skaldyti, parapijos klebonas vis tiek laimino šventu vandeniu. Oi, tie religingi žmonės…. Su jais – kaip ir su mūsų valdžia. Biblijoje rašo, kad žudyti draudžiama, tačiau krikščionių kunigai laimina esamus ir būsimuosius žudikus ir melagius… Valdžia leidžia įstatymus, kurie prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui, nors rašoma, kad joks įstatymas, prieštaraujantis jam, negalioja.

Aš buvau naivi 15-os metų paauglė. Maniau, kad ginsiu tėvynę. Ir pamačiau, kad ją iš tikrųjų reikės ginti. Tik ne nuo tų, apie kuriuos kalbėjo, o nuo tų, kurie apgaule ir klasta mus prisijungė dovanodami paskolas iš federalinio rezervo ir, apsiviję tarsi gyvatės mūsų kojas, rankas ir mūsų žemę, laiko mus idiotais: uždėjo antsnukius, atėmė teises ir liepia būti laimingiems. Dar tik betrūksta, kad jie atimtų mūsų turtą, sunaikintų kultūrą ir pasikėsintų į mūsų svarbiausią atraminę sieną – šeimą.

Man kilo abejonės. Buvau nerami, nes buvo visiškai neaišku, kas, kodėl ir dėl ko? Ir tada, kai mano brolis taip pat pareiškė savo mintis ir abejones, aš nugalėjau mokykloje išmoktas melo teorijas. Tiesiog nustūmiau jas šalin. Vėliau griebiausi dar vieno žingsnio, kuris mūsų giminėje yra įsisiautėjęs tarsi virusas – turėjau atsikratyti alkoholio. Kai keletą kartų tie šėtono lašai mane pavertė kiaule (nors sakoma, kad keletą kartų į metus nėra nieko blogo), supratau, kad privalau sustoti. Pavyko labai lengvai. Ir tikslas atsivėrė. Mano protas pasidarė dar šviesesnis. Beliko tik emocijos. Su jomis kovoja mano du karžygiai – baimė ir pyktis. O taiką stengiasi padaryti tiesa ir drąsa.

Todėl mano viduje tiesiog „kunkuliuoja“ aštri jalapenų sriuba ir tiksi tikrų tikriausia atominė bomba. Nors dabar mes esame prispausti melo, apgavysčių, ir blogio planų, nors kai kam teks paaukoti savo saldų, sotų ir ramų gyvenimą, bet už tai ateinančios kartos nežinos, kas yra vergovė, ir jie bus mokomi nuostabios istorijos, kuomet jų tėvai pasakė vergovei ir tolesniam akiplėšiškumui – NE! Ir aš žinau, kad kartu su savo tautiečiais, broliais ir seserimis mes galime nuvesti savo didingą Lietuvą į kelią, kuriuo keliauja šviesa!

Dovilė D.


Patiko? Pasidalinkite!