Patiko? Pasidalinkite!

Lietuvoje bręsta politinė įtampa. Kol Sorošo–Landsbergių „gaujelė” vis aktyviau mezga planus, primenančius bandymą užvaldyti valstybę, prezidentas Gitanas Nausėda, užuot drąsiai prieš juos stojęs, renkasi keistą kelią – pradeda viešai girti tuos, kurie galėtų tapti jo išlikimo garantu. Pastaruoju metu šalies vadovas netikėtai atrado gražių žodžių Ingai Ruginienei ir Remigijui Žemaitaičiui, lyg bandydamas iš anksto susikurti atsarginį politinį užnugarį.

Baimei kylant – komplimentai opozicijai

„Žingeidi, greitai besimokanti, ambicinga“, – taip prezidentas apibūdina I. Ruginienę, ignoruodamas tai, kad net socialdemokratų gretose jos autoritetu abejojama. Tokie pagyrimai labiau primena ne valstybės vadovo poziciją, o silpno politiko desperaciją. Vietoje tvirtos lyderystės visuomenė mato įsiteikinėjimą, kad tik kas nors ateityje galėtų „užstoti“ prezidentą nuo vis ryškesnio politinio puolimo.

Tapino „gėdos mitingas“ – dar vienas spaudimo įrankis

Nereikia pamiršti, kad horizonte matyti ir Andriaus Tapino organizuojamas „gėdos mitingas“. Jo tikslas akivaizdus – dar labiau diskredituoti prezidentą, paversti jį silpnu, pririštu prie valdančiųjų stygų. Tokios akcijos, iš pirmo žvilgsnio atrodydamos kaip pilietinė iniciatyva, realybėje tampa įrankiu tam pačiam Sorošo–Landsbergių valstybės perversmui įgyvendinti.

Prezidento klaida – remtis laikinais „gelbėtojais“

Gitanas Nausėda daro didžiulę klaidą. Vietoje to, kad telktų tautą, gintų valstybės stabilumą ir parodytų ryžtą prieš jį spaudžiančius Sorošo- Landsbergistus , jis renkasi gražbyliavimą apie politines figūras, kurios pačios savo gretose neturi realaus autoriteto. Tokia taktika gali suteikti trumpalaikį ramybės įspūdį, bet neišsprendžia problemos – valstybės likimas tampa manipuliacijų ir užkulisių žaidimų įkaite.

Ar Lietuva turi Prezidentą, ar tik stebėtoją?

Šiandien visuomenė pagrįstai klausia: ar Nausėda dar yra tikras šalies vadovas, ar tik stebėtojas, desperatiškai ieškantis paramos iš tų, kurie vieninteliai dar sutinka jam paspausti ranką? Kai prezidentas bijo Tapino mitingo labiau nei realių grėsmių valstybei, kai svarbiau tampa įsiteikti opozicijai, o ne telkti piliečius – tuomet tai jau ne lyderystė, o kapituliacija.

SN


Patiko? Pasidalinkite!