Patiko? Pasidalinkite!

Visuomenėje netyla aistros ne tik dėl krašto apsaugos ir kariuomenės peripetijų, bet ir dėl aštriai valdančiųjų keliamo saugumo klausimo. Kone kasdien spaudoje ir televizijos ekranuose galima išgirsti, kad anot politikų priešiškos kaimynų jėgos visais įmanomais būdais braunasi kenkti mūsų šaliai. Galiausiai įvykiai Baltarusijoje, kurie galimai gali skaudžiai atsiliepti ir mūsų šalies saugumui. Ar tikrai jaučiame karo galimybę mūsų šalyje, kaip atpažinti dezinformaciją kuri, kaip teigiama sparčiai vykdoma Lietuvoje ir, kaip pandemija paveikė Lietuvos kariuomenę kalbamės su krašto apsaugos ministru Arvydu Anušausku.

Kaip pandemija pakeitė kariuomenės veiklą ir kokių neigiamų pasekmių turėjo?

Pandemija, kaip ir visai šaliai, taip ir kariuomenei lėmė tam tikrų kasdieninio gyvenimo ir tarnybos apribojimų – teko organizuoti karių srautus ir „burbulus“, apriboti judėjimus iš karinių dalinių ir į juos bei imtis kitų priemonių, kad kariai ir jų artimieji būtų maksimaliai apsaugoti nuo viruso. Kariniam rengimui pandemija esminės įtakos neturėjo, pratybos, pritaikius tam tikras saugumo priemones, buvo nuolat atliekamos visą laiką, kadangi savo pareigą turime atlikti nepriklausomai nuo jokių aplinkybių.

Koks procentas kariuomenės yra šiuo metu paskiepyta?

Kariuomenės skiepijimas prasidėjo dar balandžio viduryje ir yra sistemingai tęsiamas. Atskirų skaičių, susijusių su karių susirgimais ir skiepais neteikiame, jie patenka į bendrus skaičius, kuriuos skelbia SAM.

Netyla aistros ir dėl grėsmių kurios yra aplink mus. Aš kalbu apie mūsų kaimynus ar realu, kad galime sulaukti puolimo ar net karo grėsmės?

Deja, grėsmės niekur neišnyko. Mūsų kaimynų elgesys ir toliau yra provokatyvus: pažeidinėjamos  tarptautinės sutartys, tęsiamas karinių pajėgų stiprinimas, formuojami nauji daliniai, gabenama nauja ginkluotė, vyksta intensyvios pratybos ir kita karinė veikla. Pirmiausiai situacija yra stebima ir kontroliuojama. Antra,  tiek mes, tiek NATO ėmėmės atitinkamų priemonių savo gynybai ir atgrisimui stiprinti. Ir trečia,  mūsų kaimynai  puikiai supranta, kad NATO yra gynybinis aljansas, rimtai vertinantis įsipareigojimus savo nariams.   

 Jei įvyksta karas, ar mes esame pilnai pasirengę ginti savo šalį ir, kaip tai atrodytų pandemijos metu?

Lietuvos kariuomenė yra nuolat pasirengusi atlikti savo pareigą – valstybės ginkluotą gynybą ir tam kelio užkirsti negali jokios aplinkybės, pandemija taip pat. Kas benutiktų, pritaikius reikiamas priemones, pagrindinė Lietuvos kariuomenės užduotis būtų vykdoma ir įvykdyta. Lietuvos įstatymuose yra įtvirtintas besąlygiškos gynybos principas. 

Ko reikia, kad ir toliau išliktume saugūs?

Tęsti atitinkamas gynybą ir atgrasymą užtikrinančias priemones. Siekti didinti tarpusavio pasitikėjimą saugumo ir gynybos srityje, pavyzdžiui, mes į savo karines pratybas kviečiame kaimyninių šalių, tarp jų Rusijos ir Baltarusijos atstovus.

Ar realiai turime bijoti Rusijos ir kiek ji mums yra pavojinga, o galbūt priešingai ji turi mūsų bijoti?

Rusijos bijoti nereikia, bet  nekreipti dėmesio į jos agresyvius veiksmus regione (Ukraina, Sakartvelas) ir globalias ambicijas (Sirija) irgi būtų klaida. Tiek mes, tiek NATO stebime situaciją ir ėmėmės savalaikių atsakomųjų priemonių, todėl esame pasirengę ir pajėgūs atsiginti Rusijai bijoti NATO iš vis nėra jokio pagrindo. Mes nedarome nieko, kas galėtų kelti grėsmę Rusijos saugumui. Visi mūsų veiksmai yra atsakomieji. Rusijoje tai suprantama, o retorika apie NATO agresyvumą yra sąmoningai naudojama Rusijos karinio potencialo stiprinimo išlaidoms ir politinėms ambicijoms paremti.  

Kaip manote ar Lietuvoje yra pakankamai pilietiškų žmonių, kurie drąsiai eitu ginti savo šalį? 

Siekiame užtikrinti, kad kiekvienas pilietis turėtų tvirtą pasiryžimą ginti Lietuvą ir mokėtų tai atlikti. 2020 m. gruodžio mėn. atliktos apklausos duomenimis, apie pusę gyventojų yra pasirengę ginti šalį ginklu ar taikiomis priemonėmis, o tai šimtai tūkstančių žmonių.

Lietuvoje tenka dažnai girdėti apie dezinformaciją, kaip apsisaugoti nuo jos ir kokią neigiamą įtaką ji daro?

Kalbant apie apsaugą nuo dezinformacijos – didžiausias ginklas yra ją atpažinti, Lietuvos gyventojams tai sekasi visai neblogai. Įgūdis atpažinti dezinformaciją kyla iš daugelio dalykų, vienas svarbiausių – kritinis mąstymas ir informacijos ieškojimas oficialiuose šaltiniuose – tiek valstybiniuose, tiek privačiuose, tai gali būti Lietuvos institucijų internetiniai puslapiai, privatūs žinomi žiniasklaidos portalai, televizija.  

Jūsų nuomone labiau pasirengę ginti savo šalį didžiųjų  miestų gyventojai ar kaip tik regionuose gyvenantis pvz. tokiuose, kaip Anykščiai?

Mums svarbu, kad visi Lietuvos piliečiai galėtų įsitraukti į valstybės gynybą. Todėl rūpinamės, kad ir miestų, ir miestelių, kaimų gyventojai būtų atsparūs šiuolaikinėms grėsmėms, turėtų tvirtą pilietinę valią – pasiryžimą ginti mūsų valstybę – ir gautų žinias bei įgūdžius, reikalingus dalyvauti tiek ginkluotoje gynyboje, tiek neginkluotame pasipriešinime.

Mindaugas Jonušas


Patiko? Pasidalinkite!