Patiko? Pasidalinkite!

Nešvenčiau, nešvenčiu ir tikrai nesiruošiu švęsti kovo 11-osios. Ir, iš savo pusės neturėdamas jokių simpatijų nei Sąjūdžio, nei apskritai po jo pergalės išsirutuliavusios „nepriklausomos“ (tiksliau: nuo Tarybų Sąjungos nepriklausomos, o nuo Vakarų, JAV-NATO-ES vergiškai priklausomos) kriminalinio kapitalizmo Lietuvos atžvilgiu, šiandienos proga negaliu patylėti ir nepasidalinti šiuo buvusio sąjūdiečio, ilgamečio „Respublikos“ laikraščio redaktoriaus, V. Tomkaus, retoriniu klausimu:

„Kaip reikėjo mūsų Lietuvos valdžiai nusiristi, kad patys radikaliausi Sąjūdžio pirmeiviai (Rolandas Paulauskas, Audrius Butkevičius, Egidijus Klumbys, Zigmas Vaišvila, pagaliau – aš pats), kurie aršiausiai griovė Tarybų Sąjungą, pradėtų su nostalgija į Rytų pusę dairytis?“

Gi žadėta ir „nepriklausomybė“, ir „privilegijų panaikinimas“, ir „demokratija“, ir tautinės kultūros „atgimimas“… O kas realiai išėjo?

Visų pirma, nepriklausomybės – kaip minėta – jokios nėra, nebent tiktai (nebeegzistuojančios) TSRS ir Rusijos atžvilgiu. Tuo tarpu, priklausomybė visiška – nuo Vakarų (šiuo požiūriu, atminkime ES referendumą, kurio rezultatai – pirkti už euroalų, šokoladą ir skalbimo miltelius; atminkime ir tai, kad ES konstitucija šiai dienai aukščiau Lietuvos nacionalinės teisės, ir tai, kad mūsų žemę mindžioja NATO, JAV ir Vokietijos karių batai – ir viskas bus aišku…). O ką tai reiškia, rodo per paskutinius 30 metų akivaizdžiu tapęs ir jau akivaizdžiai vykstąs istorinis procesas: tie „Vakarai“, į kuriuos mes neva tai ėjome – miręs dalykas. Šiai dienai, Vakarai – tai vaivorykštinis, postmodernistinis mutantas, neturintis nieko bendro su klasikiniais moderno, apšvietos ir, atitinkamai, buržuazinės demokratijos, nacionalinės valstybės ir pan. principais. Tai – imperialistinis monstras, ryjąs pasaulį po LGBT ir falšyvos „tolerancijos“ vėliava. Štai, XXI amžiaus karai Afganistane, Irake, Libijoje, Sirijoje (ir ne tik) rodo tikrąją šios sistemos esmę: visur ir bet kokia kaina primesti savo viešpatavimą, pavergti „trečiojo pasaulio“ šalis kaip „globalų kaimą“ ištekliams metropolijai (pagrinde, JAV ir ES) išgauti. NATO sugriovė ištisas valstybes, išžudė milijonus žmonių ir Lietuva čia – bendrininkė. Tad būtų galima paklausti: ar verta buvo mums mesti ankstesnįjį (tiesa, toli gražu ne idealų, ne tobulą) tarybinį kelią dėl šitokio šunkelio, ar nebūtų buvę verta realiai reformuoti Tarybų Sąjungą, atsižvelgiant tiek į struktūrines, tiek nacionalines, tiek ideologines problemas? Manau, kad ne tik buvo verta, bet kad šito nepadarymas – tai ir mūsų, ir visų buvusių tarybinių tautų mirtina nuodėmė, nuo kurios (ne) išpirkimo priklausysiąs mūsų ilgalaikis istorinis likimas. Bet tai būtų atskira tema. Čia apsiribosiu pažymėdamas, kad apskritai, kiek tokio nedidelio krašto, kaip mūsų Lietuva, „nepriklausomybė“, abstrakčia ir absoliučia to prasme galima – veikiau retorinis klausimas. Iš tiesų, šiame kontekste „nepriklausomybė“ tebuvo masalas, skirtas tautai suvilioti, suvedžioti ir apgauti. Ir rezultatas aiškus: esame ES užkaboris, provincija ar, tiksliau – buferinė zona galimo karo prieš Rusiją atveju…

Antra, ko vertos TSKP nomenklatūrininkų „privilegijos“, palyginus su tuo, kokiuose turtuose maudosi dabartinis mūsų kriminalinis-kapitalistinis „elitas“? Ir „kriminalinis“ čia rašau tikslingai: kadangi tai, kas įvyko per Perestroiką ir po jos – tai joks ne „išsivadavimas iš totalitarizmo“ (tikro ar tariamo, kaip ir visa „totalitarizmo“ teorija – dar atskira tema), bet didžiausia XX amžiaus ir, galbūt, visos žmonijos istorijos, tragedija. Tiksliau: išsigimusios TSKP viršūnės, žodžiu – pseudokomunistai (kaip pripažino A. M. Brazauskas: „3 proc. idėjiniai, likę – normalūs“…) – nuo 70-ųjų pabaigos troškę integruotis į materialiniu požiūriu nepalyginamai turtingesnį Vakarų elitą, priėmė sąmoningą sprendimą savo turėtą politinę galią paversti kapitalu, t. y., privatizuoti ankstesniąją visaliaudinę (valstybinę, koopartinę ir kt.) nuosavybę ir tapti nauja buržuazine klase. Tiesa, ne normalia, „klasikine“ buržuazija, kokią turėjome XX ir XIX amžiuose Vakarų pasaulyje: čia kapitalizmas buvo kuriamas socialistinės nuosavybės išvogimo pagrindu ir procese dalyvavo ne tik buvę nomenklatūrininkai, bet ir spekuliantai, ir paprasčiausi banditai, taigi – ne tik biurokratai ir sąjūdiniai „pažadukai“, o ir kriminalinis elementas. Atitinkamai, ir patsai kapitalizmas, koks susiformavo mūsų kraštuose – kriminalinis. Šiuo požiūriu, paklauskime savęs: ar, sakykime, specialios krautuvės ar kitos privilegijos, kuriomis mėgavosi aukštesnieji Kompartijos veikėjai, gali pasilyginti su „Maximos“, „MG Baltic“ ar „Achemos“ magnatų turtais, su jų prabanga, su jų galia ir įtaka? Atsakymas: niekaip. O kaipgi milijonas pigia darbo jėga į Vakarų šalis išvarytų mūsų tautiečių? O kaipgi trečdalis likusių, balansuojančių ar net nebeišsilaikančių ant skurdo ribos? Kaipgi tie jauni protai ir širdys, kurie „baisiojoje“ Tarybų Sąjungoje būtų buvę inžinieriais, mokslininkais, rašytojais, muzikantais, profesoriais, šiai dienai kur nors Vokietijoje plauna ponams tualetus arba Anglijoje stumdo dėžes sandėliuose? Vėlgi, klausimai retoriniai, bet jų nekelti nevalia. Toji nelygybė, kuri egzistavo vėlyvame tarybiniame sociume – niekinė ar, mažų mažiausiai, švelni ir nekalta, palyginus su tomis socialinėmis džiunglėmis, į kurias mus įmetė ir kuriose paskutinius 30 metų laiko šisai, atseit, „nepriklausomos“ Lietuvos kapitalizmas.

Trečia, mums kalbama apie „demokratiją“. Tačiau tiek pirmasis, tiek antrasis punktai, kuriuos jau apšnekėjome, kiekvieną mąstantį žmogų verstų labai suabejoti: kokia dar „demokratija“, kai nei realaus suvereniteto, nei socialinės lygybės nėra? Štai, „demokratija“ teoriškai – liaudies, atseit, tautos daugumos, valdžia. Betgi toji dauguma – už socialinio, politinio gyvenimo borto. Ji ne tik materialiai nuskurdinta. Dar daugiau: ji nukultūrinama, nutautinama, nužmoginama taip vadinamų masinės informacijos priemonių ir vartotojiškos kultūros (vėlgi, mutuojančių Vakarų produkto) pagalba. Šiuo požiūriu, apie „sociumą“ kaip politinį vienetą, kalbėti neįmanoma. Turime apolitišką pelkę, masę mankurtais verčiamų žmonių, kurie pasirengę priimti viską ir bet ką „iš viršaus“ su ta vienintele sąlyga, kad bus pamaitinami. Biblijiniu žargonu šnekant, savo pirmagimystės teisę, žodžiu – savo žmogiškąjį orumą – mes pardavėme už „lęšių sriubą“ (prisiminkime Pradžios knygoje pateikiamą pasakojimą apie Ezavą ir Jokūbą). Arba, V. Kudirkos žodžiais: „už trupinį aukso, saldaus valgio šaukštą“… Tuo tarpu, visus esminius sprendimus, atrodytų, priiminėja ne liaudis, o viršūnėlės, būtent – tasai valdantysis sluoksnis, išsirutuliavęs iš buvusios TSKP, iš Sąjūdžio nomenklatūros bei 90-ųjų kriminalo. Ir iš dalies yra taip. Tačiau yra ir blogiau: realiai, visus esminius, šalies kryptį, šalies vystymosi trajektoriją lemiančius sprendimus priima ES, priima Briuselis, taigi, net šis vietinis mūsų „elitas“ tėra tiktai vykdytojas ar, sakykime, kompradorų, parsidavėlių, gauja. Šiuo požiūriu prisiminkime keletą pavyzdžių: štai, 2004 m. Konstitucinio Teismo pagalba nuverstas teisėtai išrinktas Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas (manau, turėjęs potencialą tapti jei ne „lietuvišku Putinu“, tai bent „Orbanu“, vis dėlto – labiau nacionaliniu, nei tiesiog užsienio jėgų kišenėje gulinčiu žaisliuku) kaip tariamas „Rusijos“ ar kitų „blogiukų“ bičiulis. Toliau – 2008 m. gale prasidėjusios pasaulinio kapitalizmo krizės akivaizdoje, Landsbergių klano statytiniai, A. Kubilius ir A. Valinskas prastūmė savo „naktinę reformą“ – į kurią liaudis reagavo masiniu nepasitenkinimu ir protestais. 2009 m. sausio 16 d. prie Seimo susirinkusi demonstracija, tačiau, apie „demokratiją“ ir „laisvę“ šaukiančios valdžios buvo sutikta ašarinėmis dujomis ir guminėmis kulkomis. Vaizdas buvo ne iš gražiųjų – sakau tai atsakingai, kadangi pats, dar „pacaniuku“ būdamas, ten buvau ir viską mačiau (tiesa, alaus, midaus negėriau, bet „ašarkių“ ragavau ir kruvinas savo draugų demonstrantų galvas, kojas bei alkūnes, kaip, beje, ir masinius areštus, taipogi mačiau). Negana to, po šios demonstracijos, tiek „Žmonių partijos“ narys Algis Ramanauskas-Greitai, tiek kiti „nuomonių lyderiai“ ėmėsi darbo, kad suformuotų tokį vaizdą, pagal kurį – bet kas, einąs į protestą, mitingą ar piketą prieš tuometę Kubiliaus vyriausybę – tai „lūzeris“, „budulis“ ir pan. Pagaliau, 2013-2014 m. turėjome, atrodytų, paskutinį rimtą Lietuvos liaudies „pasispardymą“ ar, sakykime, realią demokratinio veikimo apraišką – Žemės referendumo iniciatyvą: pastaroji, atrodytų, neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis įveikusi 300 tūkst. parašų kartelę, visgi pasiekė tai, kad referendumas įvyktų. Tačiau 2014 m. vasarą buvo pasirūpinta, kad referendumas ir prezidento rinkimai vyktų skirtingomis dienomis, nekalbant jau apie referendumo atžvilgiu vykdytą juodžiausią šmeižto kampaniją (kurioje vienu iš pirmųjų smuikų griežė „nepriklausomasis“ Sorošo žurnalistas Andrius Tapinas…) – ir referendumas, nesurinkęs reikiamo dalyvių skaičiaus, skaitėsi „neįvykęs“… Na, tuo tarpu visa puokštė esminių sprendimų Lietuvoje priimami neva „atsakingos“ ir „patriotiškos“ valdžios: štai, ir 2004 m. įstojimas į NATO (be referendumo), ir 2016 m. prastumtas naujasis Darbo kodeksas, ir dabartinės vyriausybės pastangos ratifikuoti Stambulo konvenciją bei įvesti vienalyčių partnerysčių institutą – gi šiais klausimais tautos nuomonės niekas neklausia, nes juk akivaizdu, kad ji nebus tokia, kokios norėtų dabarties visuomenės šeimininkai… Taigi: kokia dar čia „demokratija“? Galbūt, demokratija ir yra – bet tiktai valdančiajai klasei ir jos pakalikams. Daugiau niekam.

Galų gale, tautinė kultūra, tautinis atgimimas… Koksai dar atgimimas? Pasižiūrėkime aplinkui: angliški užrašai, angliški pavadinimai, ir, negana to – tai net ne toji, tikrai vertinga, klasikinė Vakarų kultūra, bet pigus, sugyvulėjęs komercinis kičas. Vulgari erotika, jei ne stačiai pornografija, seksualinių iškrypimų, apskritai, ir blizgučių (žodžiu, medžiaginių turtų, socialinio statuso, atseit, „liuksuso“), ir zoologinių malonumų kultas… Aukso veršio kultas… Nieko panašaus Tarybų Lietuvoje nebuvo ir būti negalėjo, kokios bebūtų buvusios to meto visuomenės ydos, to „realiojo socializmo“ defektai… Vis dėlto, tarybinė visuomenė auklėjo žmogų-kūrėją, o ne vartotoją, remiantis Gorkio šūkiu: „Žmogus – tai skamba išdidžiai“… Tuo tarpu šiandien „Žmogus – tai skamba nuobodžiai“… Kodėl? Nes nuo pat vaikystės ugdomas vartotojas: ne žmogus-kūrėjas, ne žmogus, kaip socialinė, dvasinė, dorovinė būtybė – bet tiesiog, kaip sutvėrimas, gyvenąs „viena tik duona“ (priešingai evangelijų mokymui, kad „ne viena tik duona gyvas žmogus“…) ir, atitinkamai, pasiruošęs parduoti savo skūrą tam, kuris daugiausiai, skaniausiai ir šilčiausiai pasiūlys… Kiek turime prasigėrusių, atsiprašant, prasinarkašinusių, psichiatrinių ligoninių slenksčius minančių ar jau savu noru iš šio pasaulio pasitraukusių žmonių, ypač jaunuolių? Jų ištisos minios. Ir jie – šios dabarties kultūros, šios dvasinės atmosferos, tiesioginiai produktai. Žmogui reikia duonos, bet vien jos – maža. Ir jam nebūtinai reikia kažkokių blizgučių ar žaisliukų. Žmogui reikia prasmės, žmogui reikia Idealo – kažko, kas šioje mūsų  dvasinėje pelkėje tiesiog dusinte dusinama (tie, kurie sąmoningai renkasi ne viena duona gyventi, gi tampa don Kichotais ir, vienaip ar kitaip, atsiduria paribyje arba netoli jo). Tiesa, pakaitalų, surogatų yra visokių. Tačiau pati mūsų visuomenė – tai, kaip teisingai yra pasakęs vienas VU profesorius – „susvetimėjimo fabrikas“. Geriau kažin ar pavadinsi – karti, bet nepaneigiama tiesa… Ir juk rašiau, kad Tarybų Lietuvoje šito būti negalėjo. Iš tiesų – negalėjo. Ir, galbūt, čia kažkas prabils apie „rusifikaciją“ ar dar ką panašaus? Į tai teatsakysiu: lietuvybė niekada ir niekur taip neklestėjo, kaip tarybiniais laikais ir Tarybų Lietuvoje, toje mūsų – lietuvių – valstybingumo formoje, kurios 1990 m. kovo 11 d. buvo oficialiai atsisakyta. Šiuo požiūriu, daugiau nei pakankamai pasako vieno iš Sąjūdžio lyderių (tiesa, kaip supratau – vėliau apgailestavusio ir itin kritiškai peržiūrėjusio savo ankstesniąją veiklą), rašytojo Vyt. Petkevičiaus žodžiai iš publicistinės knygos „Durniškės“: „Tarybiniais metais mes išleidome visą lituanistinę biblioteką, didžiulius tautodailės ir tautosakos tomus. Per 50 metų išauginom tvirčiausią lietuviškos civilizacijos bastioną – visų rangų aukštąsias, vidurines ir profesines mokyklas. Mes subrendom, atsitiesėm, suklestėjo mūsų menas, architektūra, literatūra, mokslas ir lietuviui jau nebuvo baisi jokia rusifikacija. Dar daugiau, mes sukūrėm pramonę ir modernų žemės ūkį. Visa tai padarė vadinamieji nacionaliniai kadrai. Mes sulietuvinom Klaipėda ir Vilnių…“

Taigi, nuo pradžios iki galo, nuo A iki Z, nuo alfos iki omegos – Sąjūdžio pažadai liko pažadais. Ir tai reikia pripažinti. Šiai dienai, Lietuva eina lėtu, bet užtikrintu keliu link pražūties. Kaip, kodėl, šiame trumpame, sakykime, proginiame rašinėlyje, nesiruošiu aiškinti (remsiuosi prielaida, kad daugumai šio teksto skaitytojų tai ir taip suprantama). Klausimas: kokia galima išeitis?

Štai čia ir sugrįšiu prie aukščiau cituoto V. Tomkaus klausimo. Rašiau, kad jis retorinis. Tikriausiai, taip. Tačiau į jį galima ir atsakyti (tuo būdu bent dalinai paneigiant jo retoriškumą): iš tiesų, ar R. Paulauskas, ar V. Tomkus, ar Z. Vaišvila, ar E. Klumbys (dėl aktyvaus „spalvotų revoliucijų“, žodžiu, „maidanų“ specialisto A. Butkevičiaus, turėčiau abejonių…), jei ir „su nostalgija“ pažvelgia į Rytus, t. y., į dabarties Rusiją ir, galbūt, netgi kiek į tarybinę praeitį (šito aš nežinau, tik keliu kaip galimą prielaidą) – kadangi jie mato, jog to, kas buvo žadėta, dabarties Lietuva neatnešė. Jie juk norėjo, atseit, klestinčios nacionalinės valstybės, atskirai nuo Tarybų Sąjungos ir Rusijos. Nieko panašaus neišėjo. Ir tai faktas. Vėlgi, klausimas lieka dėl alternatyvos.

Vakarai šiandien nieko istorine prasme konstruktyvaus nesiūlo ir pasiūlyti negali. Tik tolimesnį postmodernistinį, vaivorykštinį išsigimimą, kadaise didžios bet išsisėmusios civilizacijos puvėsį. Civilizacijos, susiejusios savo likimą su kapitalizmu, būtent – su tuo, su kuo ir mes susiejome savo lemtį 90-aisiais. Problema ne tik tame, kad mūsų, atseit, potarybinis kapitalizmas – kriminalinis. Problema tame, kad kapitalizmas kaip toks – istoriškai išsisėmė. Jis toliau nebeturi perspektyvos, jis vesti žmonijos į priekį nebegali. O gali – atgal. Į degradaciją, į išsigimimą ir, galų gale, į vergovę (šiuo požiūriu, kaip savotiškas „postkapitalistinės“ transnacionalinių korporacijų diktatūros scenarijus ir iškyla Klauso Švabo išgarsintasis „Didysis perkrovimas“ – į kurį, atrodo, prisidengiant koronaviruso „pandemija“, per karantininę isteriją mus bando vesti vyriausybė). Rusija, tuo tarpu – kad ir kęsdama tas pačias kriminalinio kapitalizmo negandas, kaip ir visos kitos buvusios TSRS valstybės, vis dėlto šito dalimi būti nesiruošia, nes negali: jos į Vakarus niekas neįsileidžia ir neįsileis. Ir todėl šiai dienai – ne dėl V. Putino altruizmo ar dorybingumo, bet dėl visiškai objektyvių geopolitinių, geoekonominių priežasčių – Rusija sudaro vienintelį realų barjerą globalinio finansinio elito (skaityk: mutuojančių Vakarų šeimininkų, o, vadinasi, ir užsieninių „nepriklausomos“ Lietuvos šeimininkų) kelyje į visišką įsiviešpatavimą, kurio pasekmės būtų į kastas padalinta, antiutopiniame socialiniame pragare gyvenanti žmonija, kur kiekvienas iš mūsų tebūsime barkodas korporacijų registre. Nei daugiau, nei mažiau.

Šito šviesoje, negali nekilti klausimas: o, galbūt, reikalinga kita santvarka, kitas, nekapitalistinis vystymosi kelias? Mes tokį turėjome iki 90-ųjų. Ir tai buvo tarybinis, komunistinis kelias – kelias, kurio mūsų tauta (ar bent žymioji jos dalis) 1990 m. kovo 11 d. atsisakė. Neigiamos šio atsisakymo, šio išsižadėjimo pasekmės – akivaizdžios. Apie tai, kiek į tai įėjo melo, apgaulės ir paprasčiausio smegenų plovimo, net nepradėsiu rašyti. Tai irgi būtų per ilgas nukrypimas į šoną. Čia tenoriu pasakyti tiek, kad, mano giliu, tiesiog kategorišku įsitikinimu – bet koks alternatyvų ieškojimas kovo 11-osios prasmių lauke, atseit, antitarybiškumo, antikomunizmo ir rusofobijos prasmių lauke, jei tuo siekiama tikrai kitokio kelio, nei dabartinis, yra iš anksto pasmerktos pražūčiai. Liaudiškai tariant, nes jos ragina „lipti ant to paties grėblio“ (nuo kurio į galvą jau gavome).

Štai, Sąjūdis kėlė tam tikrus šūkius. Nepriklausomybę, atseit, suverenitetą, privilegijų panaikinimą, vadinasi – socialinę lygybę, socialinį teisingumą, demokratiją ir, galų gale, tautinį, nacionalinį savitumą. Ir iš tiesų – visi tie šūkiai puikūs. Teisingi. Ir, be to, puikiausiai atitinkantys tikrąją socializmo / komunizmo esmę. Pasakysiu dar daugiau: tik tokios santvarkos pagrindu minėtieji lozungai apskritai gali būti pilnai ir iki galo įgyvendinti… Pamąstykime taip: turime kapitalistinę visuomenę atitinkamame pasaulyje. Be to, mažutę, geopolitinio svorio stokojančią valstybę… Tai koks jos laukia likimas grobikiška ekonomine sistema paremtame pasaulyje? Jei ne gardaus mėsos kąsnelio galingiesiems, tai – marionetės. Ir ne daugiau. Ką ir turime. Dabar, kaip rašiau aukščiau – tesame ES provincija, užkaboris. O kažkada, – kaip rašė S. Nėris, – skambėjome „skambiausiąja styga“ visoje TSRS. Tą pačią Nėrį, Mieželaitį, Petkevičių, Baltušį, Avyžių ir daugelį, daugelį kitų mūsų klasikų, skaitė ir tarybinis, ir socialistinis, ir ne tik pasaulis. Toliau – jokia lygybė ir teisybė kapitalizmo sąlygomis neįmanoma. Tik liaudies nuosavybės, tik liaudies kontrolės ir atitinkamos valdžios pagrindu tai įmanoma. Kaip įmanoma ir reali demokratija, žodžiu – liaudies, tautos daugumos, valdžia, josios savivalda. Dėl kultūros jau nebekalbėsiu: koks gali būti kultūrinis, dorovinis, dvasinis augimas visuomenėje, kurioje žmogus – niekas, o pinigas, daiktas – viskas? Na ir, galų gale, ar visa tai TSRS, LTSR buvo? Pasakysiu, kad buvo, kad ir netobulai, bet buvo. Tai galėjome tobulinti, bet pasirinkome kitą kelią, akivaizdžiai – ne geriausiąjį. Ir, be to, pasirinkome jį ne „nepriklausomai“, ne „savarankiškai“ – ir tai suprasti privalu – o tik kaip žaisliukai, tik kaip pėstininkai daug didesnių pasaulinių žaidėjų (ir vidinių TSRS griovėjų, TSKP ir KGB viršūnių, ir JAV CŽV) šachmatų lentoje. Ir šiuo požiūriu irgi, galų gale, reikia nusimesti rožinius akinius ir pripažinti tiesą: jokios TSRS mes nesugriovėme (gerai tas sugriovimas ar blogai, kita kalba), bet buvome tiktai žaisliukai jos griovimo eigoje. Ir tiek.

Ir ką gi, visa tai išdėsčius, reikėtų daryti? Iš tiesų, reikalinga alternatyva. Ir patriotinė, paremta aiškiu supratimu, kad esame lietuviai, Lietuvos piliečiai, šios žemės, šios tautos žmonės, o ne abstraktūs „pasaulio“ (kokį formuoja globalinis kapitalas) gyventojai. Tačiau šis patriotizmas turi apsivalyti, galų gale, nuo sąjūdinių ir, vadinasi, nuo kovo 11-osios iliuzijų: o tai reiškia, ir nuo rusofobijos, ir nuo antitarybiškumo. Didžioji dalis mūsų, lietuviškųjų „antisistemininkų“, gi yra tokie: nemėgsta, pavyzdžiui, iš Vakarų brukamų „vertybių“. Gerai, puiku, nemėgstu ir aš. Bet ką, ar jie įvardys pačius Vakarus, kaip jų šaltinį? Ne, jie – sekdami prof. Vyt. Radžvilo šiuo požiūriu ne itin profesoriškais išvedžiojimais – ieškos kaltininkų „marksizme“, „komunizme“ ir tariamoje Lenino ir TSRS „seksualinėje revoliucijoje“ (kurios, kaip jie vaizduojasi, nebuvo ir būti negalėjo). Ar jie kels klausimą dėl Lietuvos geopolitinės orientacijos? Ne – jie šauks apie NATO kaip saugumo garantą ir euroatlantinę integraciją, kaip dalį mūsų „civilizacinio tapatumo“… Jie rems maidanus Ukrainoje ir Baltarusijoje ir svaigs apie tariamą Putino „tironiją“… Ar jie kritikuos ES ir NATO? ES, galbūt taip. Tačiau NATO, kuri yra šio globalinio monstro karinės prievartos įrankis – jiems lieka šventenybe. Galų gale, ar jie įsivaizduoja kitą įmanomą santvarką, nei kapitalizmą? Ne, neįsivaizduoja, nes jie gi negali pažvelgti blaiviai, kritiškai, bet ne vien juodai ar baltai, į mūsų tarybinę praeitį. Štai ir viskas. Turime, atseit, „antisisteminę“ opoziciją, kuri faktiškai pasiduoda visiems pagrindiniams sistemos kuriamiems ideologiniams mitams, kuri priima šios sistemos šeimininkų primetamus strateginius orientyrus. Todėl tokie „antisistemininkai“, dažniausiai aršūs nacionalistai, pasitarnauja kaip naudingi globalistų idiotai taip, kaip kad tai darė ir toliau daro Ukrainos nacionalistai, neofašistai ir neonaciai (2014 m. maidano keliu pavertę Ukrainą dar vienu proamerikietišku poligonu ir pigios darbo jėgos ES kapitalui rezervu).

Bet grįšiu prie klausimo, ką daryti. Sakau, reikalinga alternatyva. Ir patriotinė alternatyva. Tačiau ne tik. Vien to yra maža – tai abstraktu. Reikia kalbėti apie esamai alternatyvią santvarką. Apie santvarką, galinčią užtikrinti teisybę, lygybę, solidarumą, galinčią iškelti tas kultūros vertybes ir tuos humanistinius idealus, kuriuos 90-aisiais palikome griovyje… Ir tokia tegali būti socializmas / komunizmas. Ne kaip TSRS kopija (tai neįmanoma), bet kaip naujas projektas, gimęs iš kritinio, bet konstruktyvaus praeities patyrimo permąstymo. Rusų politologas Sergejus Kurginianas tai vadina komunizmu 2. 0. Šiuo požiūriu, alternatyva tegali būti kairioji tikrąja, klasikine šio žodžio prasme (taip, kaip ji buvo suprantama, pavyzdžiui, Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laiku – kaip orientuota į esmines, tautos daugumos, o ne viršūnėlių, interesus atitinkančias ir išreiškiančias permainas). Naujas socializmas, naujas komunizmas, naujas humanizmas, kaip atsakas nužmogėjusiai ir nužmoginančiai dabarties kapitalistinei antikultūrai, antivisuomenei.

Toks kelias, aišku, reikalauja kartą ir visiems laikams mesti iliuzijas apie 1990 m. kovo 11 d. ir apskritai, apie visą Lietuvos, lietuvybės siejimą su antitarybiškumu ir rusofobiją. Žodžiu, mesti iliuzijas apie tada mūsų pasirinktą kelią. Ir nebijoti mąstyti iš esmės kitaip, ir kurti, kad ir pamažu, iš esmės kitokį variantą, nes be jo – nieko gero nebus. Iš to išeis kas nors ar neišeis didesnio, klausimas atviras. Į jį atsakymo nežinau ir žinoti negaliu. Tačiau viena yra aišku: kad kovo 11-osios kelias – tai kelias į nebūtį. Ir kuo greičiau dori lietuviai šitai supras, tuo bus didesni šansai rasti tikrą išsigelbėjimą, vadinasi – tuo bus geriau. Štai to ir palinkėsiu.


Patiko? Pasidalinkite!