2004 metais išsipildė lietuviška svajonė. Mes tapome Europos Sąjungos dalimi. Pasaulinių karų ir sovietinio režimo nualinta Lietuva išsilaisvino ir nusprendė žengti į vakarietišką, „pažengusią“ civilizaciją.

Atrodo, viskas einasi kaip per sviestą. Ekonomika auga, visi piliečiai lygūs, vieni turtingi, kiti artinasi prie skurdo ribos. Europa mums teikia paramą, o tai labai padeda Lietuvai vystytis. Pinigai sukišti į gatves, kurios pustuštės, nes mūsų politikai labiau linkę į tai, kad gyventume gražioje aplinkoje, bet be darbo.

Žmonės emigruoja į turtingesnes šalis, nors Europos Sąjungos narės visos lygios. Pasistengta ir dėl Gedimino kalno Vilniuje – išpjauti medžiai, gražu, tvarkinga, liko tik pievutė.

Ir še tau, tuoj liksime be Gedimino bokšto, mūsų valstybės simbolio, nes neapgalvotai „sutvarkyta“ aplinka. Dar vienas žingsnis – valiuta. Litą išvarėme lauk, pasiėmėme vertingesnę valiutą – išsvajotąjį eurą, kuris susilygino su litu.

Ekonomikos kilimas. Algos kyla kartu su kainomis, nes prekybininkų kontrolės nebėra. Mokesčiai visiems lygūs, turtingiems ir vargšams reikia mokėti tą patį. Demokratinė lygybė. Visi patenkinti. Lietuviškoji žiniasklaida skelbia, kad gerėja gyvenimo kokybė.

Pamenu savo geografijos mokytoją, kuri rodė, kad BVP Lietuvoje žymiai didesnis už GKI, nors taip neturėtų būti. Dauguma žmonių nežino, kas tai yra. Bet negaliu teigti, kad gyvenimo kokybė negerėja. Valdininkams gerėja dar ir kaip. Netgi seimo nariai ir merai važinėja su „bemvais“, „leksusais“ ir taip toliau. Ryja jos benziną kaip kiaulės jovalą. Bet už tai „bemvas“, aukštoji markė.

Dabar sugrįžkime į tarpukario Lietuvos laikus, kai prezidentas Kazys Grinius vykdė taupymo politiką, važinėjo viešuoju transportu. Šitoks taupymas sustiprino tuometinę šalį. Kodėl dabartiniai politikai taip nesielgia? Kur tau! Neduok dieve toks ponulis, leidžiantis kvailus ir nepamatuotus įstatymus įsės į autobusą, kur važiuoja daug piktų lietuvių, galinčių jam gerklę perkąsti. Be to – žemas lygis ponui gretintis su žemesniąja klase. Juk žinoma! Koks seimo narys, neturintis gražiai įrengto butuko, blizgančio „bemvo“ ar dar kokio prabangaus mėšlo.

Mėšlą jis turi kaupti savo dūšioje, nes apdrėbti juo aplinką ir dailaus „bemwo“ ratus neskoninga. Paskui tą mėšlą karčiai ryja piliečiai, kurie jį išrinko. Ir toliau ryja be jokio kartėlio ir pykčio. Mužikai kantrūs, kaip sakoma. Greičiau vieni kitus suės, negu eis kovoti už vienas kitą.

Valdžiai nieko negali būti geriau už tarpusavyje besipešančią avių bandą. Artėja prezidento rinkimai. Kandidatai tiesiog nuostabūs. Vienas kvailesnis už kitą. Jie žada utopines svajones, kurios niekaip negalėtų išsipildyti.

Kai turi svajonę, gyventi linksmiau negu jos neturint. Tai kas iš to, jei ji išsipildys? Va taip mes ir gyvenam. Turbūt dar ilgai gyvensime.

Dovilė S.

Patiko? Pasidalinkite!