Patiko? Pasidalinkite!

Pastarosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje daug dėmesio sulaukė naujausi reitingai, kuriuose buvusi premjerė Ingrida Šimonytė vėl pristatoma kaip „tinkamiausia“ kandidatė užimti ministro pirmininko pareigas. Antraštės apie „geidžiamiausią politikę“ skamba garsiai ir įtikinamai, tačiau skaičių realybė yra kur kas niūresnė: ją tinkamiausia laiko vos kiek daugiau nei dešimtadalis apklaustųjų.

Tinkamiausia kandidate į premjerus gyventojai laiko praėjusią kadenciją Vyriausybei vadovavusią Ingridą Šimonytę, skelbia portalo „Delfi“ užsakymu liepos 18–25 dienomis atliktas naujausias bendrovės „Spinter“ tyrimas. Apklausą (vykdytą 2025‑07‑18 – 07‑25 d.), gyventojai tinkamiausia kandidatu į ministrės pirmininkės pareigas laiko buvusią premjerę Ingridą Šimonytę – ją tokiu statusu mato 12,5 % respondentų. Birželį šis rodiklis siekė tik 8,7 %.

Tačiau iš pirmo žvilgsnio kuklus skaičius žiniasklaidos naratyvuose virsta politiniu triumfu. Kodėl? Todėl, kad apklausos šiandien tampa ne tik sociologijos priemone, bet ir vienu stipriausių įrankių manipuliuoti žmonėmis.

Apklausos kaip programavimo priemonė

Viešai skelbiami tyrimų rezultatai atlieka ne vien informacinę, bet ir psichologinę funkciją. Nuolat kartojant, kad tam tikras politikas „lyderiauja“ ar yra „geidžiamiausias“, kuriamas socialinės daugumos įspūdis. Žmogaus sąmonė linkusi prisitaikyti prie to, kas atrodo populiaru, nes daugumai atrodo „saugiau“ rinktis tą, kurį renkasi kiti. Tai vadinama bandos efektu – psichologiniu mechanizmu, kai žmogus renkasi ne pagal savo įsitikinimus, o pagal tai, ką „darosi visi“.

Tokiu būdu apklausos tampa programavimo kodu, formuojančiu rinkėjų nuotaikas: jei kas mėnesį skelbiama, jog viena ar kita pavardė vis pirmauja, žmogui ilgainiui natūraliai įsirašo mintis, kad „matyt, ji ir yra tinkamiausia“.

Dauguma Lietuvos naujienų portalų ir agentūrų remiasi privačių sociologinių bendrovių atliekamomis apklausomis. Dažniausiai minimos „Spinter tyrimai“, „Vilmorus“, „Baltijos tyrimai“ (Kantar/TNS), „Norstat“ ir kitos tarptautinės apklausų agentūros.

Šios bendrovės dažniausiai apklausia nuo 1 000 iki 1 500 respondentų visoje Lietuvoje. Tai nėra didelė dalis žmonių, bet viešojoje erdvėje rezultatai pateikiami kaip „visuomenės nuomonė“.

Kaip veikia manipuliacija

  1. Antraštės be konteksto. Žiniasklaida dažnai pabrėžia tik vieną skaičių – kas pirmauja. Retai minima, kad tas „pirmavimas“ tėra keli procentai iš visų respondentų.

  2. Tylos užsklanda. Politikai, turintys kuklesnius reitingus, beveik neminimi, todėl visuomenė įpranta manyti, kad jų „tiesiog nėra“.

  3. Laipsniškas pripratinimas. Mėnesių mėnesiais kartojama ta pati pavardė – taip kuriamas stabilaus, patikimo ir „neišvengiamo“ lyderio įvaizdis.

  4. Emocinis sustiprinimas. Naudojamos žodžių konstrukcijos („geidžiamiausia“, „labiausiai tinkama“), kurios veikia ne racionaliai, o emocijomis.

Ruošimas rinkimams

Toks nuolatinis kartojimas yra neatsiejama rinkimų strategijos dalis. Reitingai tampa ne tik „veidrodžiu“, bet ir kelrodžiu, nukreipiančiu rinkėjus link pageidaujamo pasirinkimo. Nors realybėje skirtumai tarp politikų populiarumo dažnai minimalūs, visuomenėje kuriamas įspūdis, kad viena pavardė yra „natūralus lyderis“.

Taip rinkėjas ne tik renkasi, bet ir yra ruošiamas rinkimams. Vietoje to, kad žmonės kritiškai vertintų politikų darbus, jiems pateikiama supaprastinta schema: „Štai šis žmogus – pirmoje vietoje. Kiti – antraeiliai“.

Kaip į tai reaguoti?

Apklausos savaime nėra blogis – jos gali parodyti visuomenės nuotaikas, jei atliekamos profesionaliai ir atsakingai pristatomos. Tačiau kol jos naudojamos kaip propagandinė priemonė, būtina:

  • Skaityti tarp eilučių. Visada atkreipti dėmesį į skaičius, o ne tik į antraštes.

  • Klausti, kas užsakovas. Apklausos dažnai užsakomos konkrečių politinių jėgų ar suinteresuotų grupių.

  • Prisiminti proporcijas. Jei „lyderiauja“ vos 10–12 % apklaustųjų palaikymas – tai nėra daugumos balsas.

  • Ugdyti kritinį mąstymą. Tik kritiškai mąstanti visuomenė gali atsispirti manipuliacijoms.

Politiko populiarumas ne visada reiškia jo tinkamumą valdyti šalį. Apklausos gali tapti savotiška hipnozės forma, kai žmonės nejučia pratinami prie „vienintelės tinkamos“ pavardės. Todėl mūsų, rinkėjų, pareiga – išmokti matyti ne tik skaičius, bet ir tai, kas slypi už jų: kas skaičius užsakė, kaip jie pateikiami, ir kokiam tikslui jie tarnauja.

SN inf.


Patiko? Pasidalinkite!