Nuo 2014 metų besitęsiantis karas Ukrainoje pasiekė fazę, kurioje iliuzijos apie greitą abiejų pusių išsekimą subyrėjo. Nors Rusija patiria didžiulius nuostolius, o jos valdžia priversta didinti skolinimąsi bei mokesčius augančiam deficitui padengti, objektyvi geopolitinė ir ekonominė realybė rodo kur kas tamsesnį vaizdą. Ukrainos padėtis visuose strateginiuose lygmenyse išlieka nepalyginamai sunkesnė. Tai yra karti tiesa, kurios pripažinimas yra būtinas norint suprasti tikrąją konflikto eigą.
1. Sugriauta infrastruktūra ir energetinis kolapsas
Didžiausias ir akivaizdžiausias asimetrijos veiksnys – karas vyksta Ukrainos teritorijoje. Rusijos masiniai smūgiai balistinėmis raketomis bei naujos kartos reaktyviniais dronais sistemingai naikina Ukrainos kritinę infrastruktūrą.
Šalis prarado didžiąją dalį savo šiluminių ir hidroelektrinių generavimo pajėgumų. Ukrainos gyventojai ir pramonė susiduria su nuolatiniais elektros, šildymo bei vandens tiekimo ribojimais. Tuo tarpu Rusijos civilinė infrastruktūra, nepaisant pavienių Ukrainos dronų smūgių prieš naftos bazes, išlieka visiškai funkcionuojanti. Rusijos miestuose veikia šildymas, šviesa ir pramonė, kas leidžia Maskvai išlaikyti socialinį stabilumą bei apsaugoti gyventojus nuo karo sukelto buitinio chaoso.
2. Katastrofiškas finansinis deficitas
Ukrainos ekonomika yra dirbtinai palaikoma Vakarų finansinių injekcijų, tačiau ir šis mechanizmas stringa. Šalies kariniame biudžete atsirado milžiniška 27 milijardų dolerių skylė, kurios partneriai nesugeba greitai užkamšyti. Ukrainos vyriausybė priversta ieškoti būdų sutaupyti bent 7 milijardus šalies viduje, kol Europos Sąjunga reikalauja papildomų reformų prieš išmokėdama likusią paskolų dalį. Pramonė išgyvena gilią krizę, logistikos grandinės nuolat trikdomos, o telekomunikacijų tinklai patiria nuolatinius fizinius ir kibernetinius smūgius.
Rusija, priešingai, sugebėjo visiškai pritaikyti savo ekonomiką karo metui. Kremlius pristatė naują biudžeto planą, kuriame numatyta rekordinė 17,1 trilijono rublių (apie 202 milijardų dolerių) suma vien gynybai. Nors Rusija susiduria su infliacija ir naftos pajamų kritimu, jos karinės pramonės kompleksas dirba trimis pamainomis, o valstybė turi pakankamai vidinių resursų finansuoti agresiją iš savo pačios išteklių.
3. Gyvosios jėgos badas ir nepaliestas Rusijos rezervas
Didžiausiu Ukrainos iššūkiu fronte tapo ne tik amunicijos, bet ir pačių karių stygis. Ukrainos kariuomenės daliniai yra mirtinai išvargę, o mobilizacijos procesas šalies viduje vyksta sunkiai, visuomenėje jaučiant didžiulį psichologinį nuovargį.
Šiame fone situacija Rusijos pusėje atveria dar tamsesnę perspektyvą, nes Kremlius šį karą vis dar sugeba vykdyti neišnaudojęs savo pagrindinio karinio resurso:
-
- Savanoriai už pinigus: Rusija papildo nuostolius fronte vien siūlydama astronomines vienkartines išmokas ir algas kontraktininkams iš skurdesnių regionų.
- Nepaliestas šauktinių kontingentas: Rusija kare oficialiai nenaudoja savo kasmetinių šauktinių (jaunuolių, šaukiamų atlikti privalomosios tarnybos). Pagal įstatymus jie paliekami tarnauti Rusijos teritorijoje.
- Milžiniškas rezervas: Maskva nėra paskelbusi visuotinės mobilizacijos ir nepradėjo masiškai šaukti savo milijoninio karinio rezervo.
Kol Ukraina kovoja ties savo žmogiškųjų išteklių galimybių riba, Rusija vis dar turi milžinišką, kare nepanaudotą gyvosios jėgos potencialą, kurį prireikus gali aktyvuoti.
4. Oro gynybos deficitas ir Vakarų nuovargis
Donbaso fronte situacija išlieka itin įtempta. Nors Ukrainos pajėgos vykdo sėkmingas vietines operacijas (pavyzdžiui, operaciją „Vivaldi“ šiaurės Donecke), Rusija, naudodama masinę artilerijos ir sklandančiųjų bombų (FAB) viršenybę, nuolat spaudžia ukrainiečių linijas. Šį spaudimą tiesiogiai gilina kritinis pažangių oro gynybos sistemų, tokių kaip „Patriot“, trūkumas, leidžiantis Rusijos aviacijai laisviau veikti artimajame užnugaryje.
Geopolitinį Ukrainos sunkumą stiprina ir Vakarų valstybių padėtis. JAV ir Europos Sąjunga pačios išgyvena vidines ekonomines krizes. Kuro kainų šuoliai, pramonės nuosmukis ir infliacija verčia Vakarų rinkėjus labiau rūpintis savo gerove, o ne paramos paketais. Politinė valia tiekti ginklus Ukrainai blėsta, o diskusijos apie „paramą tiek, kiek reikės“ virsta spaudimu ieškoti diplomatinių išeičių.
Nusiimkime rožinius akinius ir pažiūrėkime tiesai į akis
Teiginys, kad Ukraina yra kur kas blogesnėje padėtyje nei Rusija, nėra pralaimėjimo nuotaikų skleidimas – tai yra objektyvios realybės konstatavimas. Ukraina demonstruoja neįtikėtiną atsparumą ir gebėjimą suduoti skaudžius smūgius Rusijos užnugariui, tačiau ištekliai, kuriais disponuoja abi pusės, išlieka asimetriški. Be radikalaus Vakarų strategijos pasikeitimo, įšaldytų Rusijos lėšų panaudojimo Ukrainos biudžeto skylėms užkamšyti ir tiesioginio karinio deficito padengimo, ši praraja tik gilės, stumdama Ukrainą į dar sunkesnę geopolitinę aklavietę
Visi kuo puikiausiai žino, kad Putino tikslas yra per 2026–2027 m. žiemos laikotarpį dar labiau suniokoti Ukrainos energetikos sistemą bei išsekinti visuomenę, tikintis derybų ar kapituliacijos iki 2027 m. pavasario.