Paskutinė Vytauto Landsbergio kova

Sulaukęs brandaus amžiaus ir užsitarnavęs anūkų dėmesio, Vytautas Landsbergis nepasiduoda ir iš visų jėgų bando prieš savo šeimininką parodyti, kad jis dar yra naudingas

Turbūt neverta skaitytojams priminti, kad Landsbergiai iš Žemkalnių yra tapę tik todėl, kad kolaboravo su fašistine Vokietija ir taip gynė savo kailį. Neverta rašyti, kad Vytautas didžiavosi Raudonąja armija, kuri apgynė jį ir jo mamą. Neverta rašyti ir apie tai, kaip jį galimai 1988 metais užverbavo CŽV ir Sorošo gauja… Bet tikrai verta parašyti apie jo, galimai, paskutinę kovą.

Astravo atominė elektrinė

“Monstras” – taip Vytauto vadinama Baltarusijos atominė elektrinė, pastatyta Astrave, šalia Lietuvos. Bet ir šioje vietoje Vytautas eilinį kartą ieško kvailių naivuolių (kas jam daugelį metų kuo puikiausiai pavykdavo).

Žinoma, kad pati Astravo AE Vytautui, greičiausiai, yra visiškai “dzin”, o butaforinė kova yra ne kas daugiau nei viešas cirkelis prieš savo šeimininkus, kuriems Baltarusijos energetinė priklausomybė yra “peilis į paširdžius” ekonominiame kare.

Šią butaforinę kovą vaidina ir kiti senbuviai Landsbergistai, bet nutylima viena labai svarbi detalė. Ištikimas Landsbergistų gaujos narys Kubilius joje nedalyvauja. Kodėl?

Dokumentas, kuriuo Ministro pirmininko pareigas ėjęs Kubilius Lietuvos vardu įsipareigoja bendradarbiauti su Baltarusija atominės energetikos srityje ir pastatyti tokį SGD terminalą Lietuvos lėšomis, kad jo pajėgumų užtektų ir Baltarusijai, buvo Kubiliaus pasirašytas 2010 m.

Vytautas Landsbergis, kaip užatlantės tarnas, yra tikrai vertas didžiulio medalio, nes niekas kitas taip negynė JAV interesų, kaip jis. Štai, žiūrėkite – net gilioje senatvėje Vytautas ir toliau “nepasiduoda”:

Vytautas Landsbergis

Šių dienų astravinėse peripetijose vis išgirsti kritiškų patarimų, kad kažką reikėję daryti anksčiau, „kai Baltarusija tik svarstė tokio projekto idėją“ (užsirašiau citatą).

Realistas turėtų suvokti, kad Baltarusija nei savarankiškai svarstė, nei valingai sprendė ką nors BAE klausimu. Ypač dėl monstro dislokacijos – kur jį statyti? Šeimininkas Kremliuje parodė pirštu: „štai čia, prakeiktosios Lietuvos pražūčiai“, – ir nei ginčų su juo, nei svarstymų daugiau nebuvo. Baltarusija buvo ir liko pažeminta, ji neturi Kastusio Kalinausko.

„Žmogau, tu ne pastumdėlis, tu Dievo vaikas“, pasakė išminčius Jonas Paulius Antrasis, dabar jau šventasis; bet nepasakė to „RosBelui“, ten jo nė neįsileido. Todėl nekaltinkim „Baltarusijos“ dėl kitur padarytų sprendimų, bet užjauskime ir apgailestaukime, kodėl vargšė sesė vis dar nenori būti.

Kai jau bus, tada ir pamatysim Baltarusiją, atsakinėjančią į jai pagrįstai adresuojamus klausimus. Šiuo metu ir Lietuva, ir visa ES turėtų dialoguotis (arba dializuotis) Kremliuje. Ta užteršto kraujo padėtis yra primesta ir faktas.

Visais gyvybės klausimais, tad ir dėl Astravo. Stasys Lozoraitis jau 1993 metais diagnozavo: „Lietuvos kraujas užnuodytas“.Kai girdime naivius raginimus „tęsti derybas“, turėtume būti rimtesni ir pasitikslinti: su kuo? Be reikalo Ukraina nusileido iki derybų su amžinatilsiais Zacharčenka ir Motorola, reikėjo derėtis tik su V. Putinu. Ir neleisti melagystės, neva užpultoji Ukraina gindamasi kariauja ne su V. Putinu. Visi juk žino, kaip yra iš tikrųjų.

Taip ir dėl Astravo. Sprendimus darė ne Minskas, ne A. Lukašenka.Ar kas nors rimtas galvoja kitaip? Kai bus nutarta pakeisti A. Lukašenką, tą nutars ne Drozduose, o Maskvos Kremliuje. Toliau bus technikos dalykas. Tad neapžaidinėkim nors patys savęs.

Egidijus Paulauskas