Gimė Vytautu Žemkalniu, o mirė kaip Vytautas Landsbergis – Žemkalnis

V. Landsbergis gimė akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės (lietuvių kalbos normintojo Jono Jablonskio dukters) ir architekto Vytauto Landsbergio, mažiausiai dukart per gyvenimą keitusio pavardę, šeimoje. 1939 m. V. Landsbergio tėvas jau vadinosi Vytautu Žemkalniu, o mirė kaip Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

Nugyvenęs apie 100 metų V. Landsbergio tėvas paliko savo biografiją kaip sunkiai suderinamų, vienas kitą neigiančių gyvenimo faktų kratinį.

Pavyzdžiui, šis žmogus vokiečių okupacijos metais buvo dėl kolaboravimo su naciais prieštaringai vertinamos Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vyriausybės narys, tačiau tuo pat metu jam išskirtinį pasitikėjimą rodė antifašistinio raudonojo pogrindžio vadovas Juozas Vitas – Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, Antano Sniečkaus ir Zigmanto Antano Aleksos-Angariečio draugas, karjerą padaręs po Josifo Stalino sparnu Maskvoje.

J.Vito dukterys ir žmona buvo slepiamos V. Landsbergio-Žemkalnio namuose iki antrosios sovietų okupacijos. V. Landsbergio tėvas spėjo palikti prisiminimus apie savo nuotykius nacistinėje Vokietijoje, kurioje, padedamas vieno iš Adolfo Hitlerio artimiausios aplinkos žmonių – Alfredo Rosenbergo, iš kalėjimo ištraukė myriop už valstybės išdavimą nuteistą sūnų Gabrielių Žemkalnį.

Tačiau V. Landsbergis-Žemkalnis nutylėjo savo grįžimo į Sovietų Sąjungą iš Australijos 1959 metais istoriją, kurioje kone kertinį vaidmenį suvaidino tuometis sovietų Lietuvos lyderis A. Sniečkus.

V. Landsbergio-Žemkalnio repatriacija sutapo su sovietų rezidentūros Australijoje krachu, kai vietos valdžiai pasidavė sovietinės rezidentūros vadovai vyras ir žmona Vladimiras ir Jevdokija Petrovai. Perbėgėliai šnipai išdavė australų žvalgybai sovietinį agentų tinklą.

V. Landsbergis-Žemkalnis okupuotoje Lietuvoje buvo pasitiktas pompastiškai, o Landsbergius nuo to laiko asmeniškai globojo A. Sniečkus.

Šeimai sovietų valdžia sugrąžino didesnę dalį nacionalizuoto turto. V. Landsbergio tėvas gavo valstybinę pensiją ir LSSR nusipelniusio architekto vardą, kurį teikiant slaptoje charakteristikoje buvo nurodyta, jog Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijoje jis „partizanavo“.

1973 m. kovo 14 d. architektas V. Landsbergis-Žemkalnis, įvertindamas A. Sniečkaus rūpinimąsi juo, rašė: „Didžiai Gerbiamas Pirmasis Sekretoriau, tik šiandien gavęs Jūsų kovo 9 d. laišką-sveikinimą, nuoširdžiai dėkoju už dėmesį, už suteiktą man garbės vardą ir už sudarytas man galimybes paskyrus personalinę pensiją dirbti bei gyventi Vilniuje. Džiaugčiausi matydamas Jus, jei galėsite, mano darbų jubiliejinės parodos atidaryme kitą savaitę. Jūsų Žemkalnis.“

A.Sniečkus taip pat paliko rūpinimosi V. Žemkalniu įrodymų. Savo užrašuose 1970 m. vasario 2 d. pasižymėjo: „Žemkalnis – pensijos gauna 90 rb. (ne personalinės). Skundėsi dėl architektūrinių reikalų nesklandumo.“

Tarp to meto komunistų buvo kilę neramumų dėl tokio V. Landsbergio-Žemkalnio, nacių kolaboranto, išskyrimo.

Tačiau A. Sniečkus esą apsigynęs nuo priekaištų, pareiškęs, jog „V. Žemkalnis suteikė vertingos informacijos pirmaisiais pokario metais KGB pulkininko Aleksandro Slavino vadovaujamai į Vakarus pasitraukusių karinių nusikaltėlių ir žydų genocido vykdytojų paieškos grupei, taip pat suteikė nemažai ir labai vertingos informacijos apie pokario metais emigravusius į Australiją lietuvius antibolševikus bei jų įsteigtas visuomenines ir politines organizacijas, aktyviausiai veikusius prieš tarybų valdžią asmenis“.

Išdavystė mokyklos suole?

Kol tėvas su kitu sūnumi Gabrieliumi gyveno Australijoje, Lietuvoje su motina likęs V.Landsbergis karjerą darė pats.

Jo bendramokslis ir bendrasuolis Aloyzas Sakalas yra ne kartą viešai įtaręs, kad būtent Vytautas galėjęs būti tas, kuris įdavė NKVD už maištingų, prieš kolchozų kūrimą agituojančių laiškų rašymą draugui į tremtį.

Moksleivis A.Sakalas už tuos laiškus buvo nuteistas ir įkalintas. V. Landsbergis A.Sakalo įtarimus vadino šmeižtu.

Tarp dviejų vyrų būta ir kitokios priešpriešos. Apie 1956 m. pas A.Sakalą pabėgo pirmoji V. Landsbergio žmona Rita.

Tvirtino matęs bylą

Buvęs KGB darbuotojas Kęstas Sadauskas, vienas tų, kurie perėjo tarnauti atkurtai Lietuvos valstybei, įsitikinęs, jog A.Sakalo nuteisimo byloje matė vieno šiurpiausių sovietų KGB veikėjų Nachmano Dušanskio raportą apie susitikimą su moksleiviu V.L., kurio metu pastarasis įvardijęs savo klasės draugą Aloyzą kaip tą, kuris kalba prieš sovietų valdžią.

Tas raportas, jei ir buvo, dingo iš bylos, kai KGB archyvus perėmė jau V. Landsbergio vadovaujamos Aukščiausiosios Tarybos paskirti asmenys.

K. Sadauskas taip pat pasakojo skaitęs ataskaitas savo kolegos, verbavusio V. Landsbergį darbui KGB, ataskaitas, tačiau kokio nors dokumento, liudijančio, jog pastarasis buvo užverbuotas, nematė.

Kiti KGB Lietuvos padalinio darbuotojai, liudiję specialiajai Seimo komisijai, pasakojo kitą V. Landsbergio santykių su KGB istoriją.

Pavyzdžiui, Donatas Abromaitis, KGB operatyvinis įgaliotinis, majoras, aiškino, esą V. Landsbergis, dirbdamas Klaipėdoje, teikė jam informaciją apie kolegas.

Pianistas marksistas

Pačiais gūdžiausiais pokario metais V. Landsbergis įstojo į Vilniaus konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir į komjaunimą.

1952 metais rašydamas savo biografiją pirminei komjaunimo organizacijai V.Landsbergis savotiškai interpretavo sovietinę Lietuvos okupaciją: „1939 m. Raudonajai armijai išvadavus Vilnių.“ O 1945 m. sovietų sugrįžimu net pasidžiaugė: „Raudonajai armijai išvadavus Lietuvą ir mane su motina, jokių žinių apie likusius savo šeimos narius neturime.“

Baigęs Konservatoriją V. Landsbergis pasirinko ne muzikinę karjerą, bet darbą ten pat Marksizmo-leninizmo katedroje, kurioje mokėta didesnius atlyginimus nei kitiems šios aukštosios mokyklos dėstytojams.

Sovietmečiu – išvykos

V. Landsbergis su antrąja žmona tremtine G. Ručyte-Landsbergiene sovietmečiu stebino kolegas privačiomis kelionėmis po užsienį.

Ypatingajame archyve išlikę slapti dokumentai, kuriais buvo motyvuojamas privilegijų teikimas Landsbergių porai, išvardyta, kad tremtinė G.Ručytė-Landsbergienė kaip turistė privačiai lankėsi Vokietijoje, Lenkijoje, Australijoje, Indijoje. Iš šešių išvykų tik dvi susijusios su koncertmeisterės darbu.

Pats V. Landsbergis gūdžiausiais sovietinės okupacijos metais lankėsi Lenkijoje, Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Indijoje, Anglijoje ir Australijoje.

Artima draugyste su Landsbergių šeima gyręsis menininkų kuratorius KGB Vladas Gulbinas (Tiščenka) pasakojo, kad šioms kelionėms talkindavo aukščiausi jo viršininkai.

Antai G. Ručytės-Landsbergienės kelionei į Australiją, kuriai esą mėgino sutrukdyti aukščiausi komunistų partijos šulai, kelius atvėręs KGB pirmasis pavaduotojas Valentinas Zvezdenkovas.

Abiem Landsbergiams sovietų valdžia slaptais potvarkiais teikė privilegijas, skyrė nusipelniusių sovietinių artistų vardus, kuriuos lydėjo materialinės privilegijos.

Komunistų partijos laikraštis „Tiesa“ Vytauto Landsbergio Žemkalnio sugrįžimą į okupuotą Lietuvą pažymėjo vedamuoju straipsniu.

V. Landsbergio autobiografija, rašyta stojant į komjaunimą 1952 m. Jis rašo, kaip raudonoji armija išvadavo jį ir jo motiną. Tuo metu, kai V. Landsbergis pasirinko stoti į komjaunimą, Konservatorijoje, kurioje jis mokėsi, veikė pogrindinė studentų organizacija, kurios didžioji dalis narių buvo suimti ir įkalinti.

Rūta Janutienė