Patiko? Pasidalinkite!

Šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje kalba tapo įrankiu, padedančiu paslėpti nepatogią tiesą. Mes įpratome prie termino „pieno gamintojas“, tačiau stabtelėję ir susimąstę suprantame – tai didžiausia mūsų kalbos ir logikos apgaulė. Tikrasis, vienintelis ir nepakeičiamas pieno gamintojas yra karvė. Žmogus šiame pramoniniame procese tėra pasisavintojas, o pati sistema neretai virsta legaliu gyvūnų kankinimu.

Pienas nėra pramoninis skystis, kurį galima „pagaminti“ paspaudus mygtuką. Tai sudėtingas biologinis procesas, kurio tikslas – išauginti naują gyvybę (veršelį). Karvės kūnas dirba milžinišku pajėgumu, kad paverstų žolę maistingiausiu produktu pasaulyje.

Tačiau teisinėje kalboje karvė yra nuvertinta iki „biologinio turto“ arba „produktyvaus vieneto“. Vadindami ūkininkus ar bendroves „gamintojais“, mes tarsi ištriname karvę iš proceso. Tai sukuria iliuziją, kad pienas atsiranda iš dokumentų, kvotų ir investicijų, o ne iš gyvos, jaučiančios būtybės pastangų.

Kai žmogus pasisavina „gamintojo“ titulą, jis pradeda elgtis kaip gamyklos savininkas. Siekiant didesnio pelno, karvės verčiamos gyventi nenatūralų gyvenimą:

  • Nuolatinis ciklas: Kad karvė „gamintų“ pieną, ji privalo kasmet atsivesti veršelį. Tai reiškia nuolatinį dirbtinį apvaisinimą ir organizmo išsekinimą.
  • Atskyrimas: Didžiausia emocinė trauma karvei (ir veršeliui) yra jų atskyrimas iškart po gimimo, kad pienas atitektų ne jaunikliui, o „gamintojo“ pelnui.
  • Genetinės ribos: Šiuolaikinės karvės išvestos taip, kad duotų dešimteriopai daugiau pieno nei joms natūraliai reikėtų. Tai sukelia lėtinius uždegimus, kojų ligas ir ankstyvą mirtį.

Kodėl mums patogiau ūkininką vadinti „gamintoju“? Nes tai nuima moralinę atsakomybę nuo vartotojo. Jei ant pieno pakuotės būtų rašoma: „Pieną pagamino karvė Nr. 402, kurios veršelis buvo atimtas prieš dvi valandas“, pirkėjų entuziazmas greitai išblėstų. Sąvoka „gamintojas“ sukuria sterilią, verslo aplinka dvelkiančią atmosferą. Ji paslepia faktą, kad už kiekvieno litro pieno stovi gyvūnas, kuris neturi atostogų, pensijos ir neturi teisės į savo paties kūno sukurtą maistą.

Atėjo laikas pripažinti tiesą: ūkininkai yra pieno surinkėjai, perdirbėjai ar pardavėjai, bet ne gamintojai. Tikrasis gamintojas yra karvė. Kol mes to nepripažinsime savo kalboje, tol bus lengva pateisinti pramoninį kankinimą ir slėpti tikrąją pieno kainą, kuri matuojama ne eurais, o gyvūnų kančia ir prarasta laisve. Mūsų kalba neturi būti skraistė, paslepianti tiesą. Karvė nėra gamykla, o pienas nėra tiesiog prekė. Tai gyvybės energija, kurią mes atimame jėga.

Jonas Kveistlys


Patiko? Pasidalinkite!