Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad Rusija pastaruoju metu visomis priemonėmis stengiasi perrašyti istoriją. Taip aršiai Lietuvos vadovas sureagavo į paskutinį Vladimiro Putino pareiškimą, kad Antrąjį pasaulinį karą sukėlė ne Molotovo ir Ribentropo paktas, o europinių valstybių pritarimas Hitlerio agresijai

Akivaizdu, kad Pabaltijo respublikos valdančiąją kliką išgąsdino Rusijos prezidento paskelbtas kontrpuolimas „istoriniame fronte“: tokiai šaliai kaip Lietuva, pastatytai visiškai ir vien tik ant istorinių falsifikatų tai yra nepakeliama mintis, kad jos pagrindinius pamatinius mitus pradės peržiūrėti.

„Pastaruoju metu Rusija visomis išgalėmis stengėsi perrašyti istoriją. Vienas tokių pavyzdžių yra Molotovo-Ribentropo pakto slaptų protokolų apie skaudžią Europos istoriją paneigimas, savo „Facebook“ puslapyje rašė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. „Šie slapti nacistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos susitarimai nulėmė vėlesnę Baltijos šalių okupaciją“.

Pretekstas parašyti prezidentinį postą tapo fenomenali Rusijos prezidento veikla „istoriniame fronte“. Tradicinės kasmetinės spaudos konferencijos metu Vladimiras Putinas pasakė, kad daugelį metų tyrinėjo istorinius šaltinius ir dabar rašo straipsnį apie tai, kaip Europos vadovai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse darė suokalbius  su Hitleriu ir bandė jį užsiundyti ant Tarybų Sąjungos. Būtent tokia bepročio fiurerio agresijos kurstymo ir prieš Rusiją politika tapo tikruoju Antrojo pasaulinio karo detonatoriumi. O pagarsėjęs Molotovo-Ribentropo paktas net po 80 metų sukelia įsiūčio priepuolius Rusijos „Europos partneriams“ nuo supratimo, kad tarybinė diplomatija juos aplošė paskutinę akimirką.

Putinas aiškiai leido suprasti, kad jam asmeniškai jam šiuo klausimu yra principo reikalas yra sudėlioti taškus ant i  šiame procese ir istorinės tiesos įtvirtinimas nuo šiol bus pagrindinis Rusijos užsienio politikos prioritetas.

Kitą dieną po spaudos konferencijos Rusijos vadovas NVS viršūnių susitikime savo kalbą skyrė kovai su istorijos klastojimu. Susirinkusiems  aptarti potarybinių respublikų vadovams ekonomikos, išsamus pasakojimas apie tai, kaip buvo stiprinamos Hitlerio tarptautinės pozicijos, nuskambėjo kaip kaip griausmas iš giedro dangaus. Matyt tai buvo numanoma padaryti.

Putinas leido suprasti, kad Rusijai istorinė politika dabar yra svarbiausia. Ne nafta, ne dujos, ne prekyba, ne „gilesnė integracija“, o Didžiosios pergalės Didžiajame Tėvynės kare atminimo gynimas. Selekcija į draugus ir priešus Kremlius atlieka pagal šį principą: į tuos, kurie yra petys į petį pasirengę ginti šitą atminimą kartu su Rusija, ir į tuos, kurie palaiko kitą pusę ar išlaiko neutralumą.

„Istorinė Rusijos prezidento kontrataka“ pastebimai išgąsdino šalis, kurios buvo įpratusios galvoti, kad istorinė politika yra tik joms – aukščiau visko, o Maskva siūlys joms pragmatiškus santykius, užuot kalbėjusi apie vertybes. Įprastos schemos sunaikinimas buvo suvoktas kaip grėsmė.

Labiausiai išsigando Lietuva, kurios valdančioji klika palaikė būtinu  išreikšti pirmojo asmens lygyje pasipiktinimą tuo, kad Putinas stoja į mūšį su  Lietuvos politinio režimo pagrindų pagrindu – antitarybine mitologija.

Gitanas Nausėda, jo nuomone, pasirinko tinkamą datą: lygiai prieš 30 metų TSRS Aukščiausioji Taryba pripažino tarybinį-vokiečių nepuolimo sutarties egzistavimą ir paskelbė negaliojančiais Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus. Lietuvos prezidentas bando tuo kažką įrodyti, o pats nesupranta, ką būtent.

Ir po 30 metų Rusija neneigia, kad egzistavo TSRS-Vokietijos  nepuolimo sutartis, ir jos pasirašymas neteikia pagrindo tuo didžiuotis. Klausimo esmė kitokia: Maskva daugelį metų bandė suformuoti antihitlerinę koaliciją, tačiau Vakarų šalys viena po kitos ėjo  į suokalbį su nacizmu ir sudarinėjo nepuolimo paktus su Trečiuoju reichu tikėdamosios užsiundyti jį ant Tarybų Sąjungai.

Protokolinėse nuotraukose Hitlerisui džiaugsmingai šypsosi Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Čemberlenas ir Prancūzijos premjeras Deladjie, Bulgarijos caras Borisas ir Lenkijos maršalas Pilsudskis. Nėra tik Stalino su Hitleriu nuotraukos, nes iki pat paskutinių dienų prieš Antrąjį pasaulinį karą TSRS nacių režimą vadino absoliučiu blogiu, o pastarasis deklaravo Rusijos valstybės sunaikinimą, ką jį aktyviai skatino daryti. Stalinas turėjo pasirinkimą: pasmerkti šalį šiam sunaikinimui arba atlikti tą patį taktinį sandėrį su blogiu, kurį jau padarė visi „civilizuoti europiečiai“.

Taigi antitarybinė Antrojo pasaulinio karo mitologija dužta net nepaviešinus jokių unikalių archyvinių duomenų. Rusija atveria ir prezentuoja šiuos duomenis. Lietuvos vadovybei į tai nėra kuo paprieštarauti, tenka tik milijoninį kartą atkartoti mantrą: vienoda Tarybų Sąjungos ir Trečiojo Reicho atsakomybė, nacizmas lygus komunizmui, Molotovo-Ribentropo paktas iš anksto lėmė Pabaltijo šalių okupaciją.

Ir tai prie to, kad jeigu net ir  Molotovo paktas iš anksto kažką ir numatė, tai šitai buvo Lietuvos aneksija lenkiškojo Wilno, kuri iš tikrųjų ir tapo slaptų tarybų ir vokiečių nepuolimo sutarties papildymų rezultatu.

Tačiau šiandieninis lietuviškasis Vilnius juk jums nepasakys, kad diktatorius Antanas Smetona sudarė sąmokslą sudarė su Stalinu ir sudalyvavo „ketvirtajame Lenkijos padalijime“ mainais už tarybinio karinio kontingento dislokavimą Lietuvoje. Šiandien Lietuva daro iš savęs nekaltą smurto auką, nors ji įėjo į Antrąjį pasaulinį karą kaip viena iš geopolitinių grobuonių ir šiame kare atsiskleidė visų ūgiu  žydų genocide, išnaikintų lietuviškų kolaborantų, kurie vėliau bėgiodami po miškus nuo NKVD ir dangstydamiesi kovos nepriklausomą Lietuvą ideologija terorizavo tuos pačius lietuvius.

Po karo Lietuva šlovingai statė komunizmą ir tapo pirmąja iš visų tarybinių respublikų pagal komunistų partijos narių skaičių 100 tūkstančių gyventojų. Po to pagal Maskvos dekretą respublikinis KGB sukūrė Lietuvoje pirmąjį TSRS tautinį Sąjūdį perestoikai palaikyti, su savo vadovaujančiu jam savo agentu – Dėdule Landsbergiu. Tarybų Sąjungai susvyravus, šis judėjimas save suvokė kaip kovotojus už nepriklausomą Lietuvą ir, norėdamas pagreitinti atsiskyrimą nuo TSRS, surengė kruviną provokaciją prie Vilniaus televizijos bokšto.

Tokia yra tikroji XX amžiaus Lietuvos istorija

Jos politinis režimas paremtas istoriniu melu. Istorijos klastojimu, nutylėjimais, mitais ir istorijos perrašymais.

Aišku, kodėl dabar Lietuvos šudelitis yra susierzinęs ir susinervinęs dėl Vladimiro Putino ketinimo atstovėti istorinę tiesą. Rusijos prezidentas nėra beginklis Lietuvos disidentas Algirdas Paleckis. Juk nepatrauksi Putino atsakomybėn pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį dėl „okupacijos neigimo“.

Vilniaus apygardos teismu  jo nepagąsdinsi ir į Kibartų kalėjimą neuždarysi.

Viskas ka lieka Lietuvos valdžiai – reikia atsiriboti nuo Holokausto organizatorių balinimo, „įjungti Orwellą“ ir triedalioti, kad tai Putinas perrašo istoriją. O ne jie.

Arūnas Yla

Patiko? Pasidalinkite!