Patiko? Pasidalinkite!

Keik nugyventa… Gal ir nedaug, lyginant su tėvais ir seneliais. Gal nedaug, lyginant su tais, kurie pragyveno tris santvarkas. Bet ir man pakako laiko, jog suprasčiau, kad gyvenau hipnozėje. Kad gyvenau ideologijoje, kuri ir buvo sukurta, kad gyvenčiau hipnozėje. Visa, kas mane supo už mano kiemo vartų, buvo ne mano ir ne man.

Kokio velnio man turėjo rūpėti už vartų esantis gyvenimas? O kažkas už vartų šaukė: „Padėkit, gelbėkit, tėvynė pavojuje!“

Kokia dar tėvynė, koks dar pavojus… Ne mano tėvynė pavojuje, ne man ją gelbėti. Bet gi ne. Lėkiau, griūdamas gelbėjau kažkieno žemes, miškus ir dvarus su ežerais. Po to man vėl sako: „Na va, iškovojom laisvę. Dabar gyvensime laimingi ir nepriklausomi.“

Grįžau namo. Uždariau vartus. Žiūriu, mano kieme nebuvo joks priešas atėjęs. Mano kieme dilgėlės paaugo, kol gyniau kažkieno kiemą. Ech, ir namo stogo nebespėsiu iki šalčių sutvarkyt. Ten bulvės jau žole apėję. Pieva nepjauta liko. Reikia skubėti malkų prisikirsti, kad žiemą nesušalčiau.

Bet prie miško mane pasitiko balsas – tas pats, kuris šaukėsi pagalbos. Balsas sustojo ir sako: „Dabar tai mano miškas. Tau negalima kirsti malkų mano miške.“ Sakau „taigi aš taip pat gyniau, kai rėkei“. Sako „o savo ar apgynei?“ „Tai juk bendrai!“ „Bendrai nebėra. Yra tavo ir mano. Eik namo, uždaryk vartus. Va ten tavo. O čia aplink – mano.“

Ėjau nukabinęs nosį ir supratau, kad mano – tai tik iki kiemo vartų, o visa kita – jo, to balso. Parėjau namo, uždariau vartus ir sušukau: „Eik tu toli toli, daugiau nebeprisikviesi manęs!“ O čia balsas iš dangaus sušuko: „Nešauk ant manęs. Jei reiks, varu atsivarysiu.“

Štai – sėdžiu po medžiu ir nedrįstu kirsti. O gal ir medis kieme jau nebe mano. Todėl ir tau, žmogau, sakau.

Žiūrėk savo gyvenimo ir neklausyk, ką sako balsas. Jis – melagis ir apgavikas. Jis žiūri, kad jam būtų gerai ir tavimi jis tik naudojasi. Neklausyk jo, vyk jį tolyn nuo savo vartų.


Patiko? Pasidalinkite!