Patiko? Pasidalinkite!

Atrodytų, kad jie turėtų gyventi kaip pasakoje. Princai, princesės, prezidentai… Tik nežinau, ar norėčiau tokio gyvenimo. Įkaito gyvenimo.

Kuo aukštesnė pozicija, tuo didesnis įkaitas. Iš tikrųjų, šių žmonių gyvenimas apgailėtinas. Ir man jų gaila. Tai gyvenimas kalėjime. Gyveni saugomame aptvare. Pats nuspręsti nieko negali. Pats atlikti veiksmų negali. Minioms skaitai ne savo mintis iš iš anksto paruoštų lapukų. Savanoriauji labdarose „tik dėl akių“. Išeiti kada nori ir kur nori negali. Be to, visur aplinkui trainiojasi apsauga. Pabūti vienas negali. Eiti prieš sistemą negali, nes ant tavęs dės jau iš anksto paruoštą kompromatą.

Gyveni gana prabangiai – na, gal tai ir tėra vienintelis pliusas jų gyvenime, kuris juos priverčia laikytis toje pozicijoje.

Vaidini. Nuolat vaidini. Nuolat meluoji. Ir sau, ir žmonėms. Tai – apgailėtinas gyvenimas. Tarytum vaikščiotum su neskalbta, purvina, susmirdusia kauke, kurią privalėsi nešioti visą likusį gyvenimą.

Nežinau, gal anksčiau prezidentai ir visokie princai turėdavo daugiau galios. Dabar prezidentu galėtų būti bet kas – tereikia mokėti gerai vaidinti, šypsotis ir mokėti žemintis. Labai žemai.

Svarbiausia – paklusnumas ir ištikimybė. Tada tu – puikus prezidentas.


Patiko? Pasidalinkite!