Patiko? Pasidalinkite!

Lietuvos dirbančiuosius ne juokais išgąsdino pastarųjų dienų naujiena apie siūlymą išėjimą į pensiją tolinti iki 72 metų.

Šią idėją mestelėjo Europos komisija (EK) savo „Žaliojoje knygoje“. Pagal ją yra siūloma, jog išėjimą į pensiją reikia nutolinti iki 72 metų ir tą pasiekti jau 2040 metais.

Reikia pažymėti, jog pensija nuo mūsų „bėga“ jau senokai. Iki 2027 metų turi tiek moterų tiek ir vyrų išėjimas į pensiją susilyginti ties 65-iais metais. Šiuo metu Lietuvoje senatvės pensijos amžius moterims yra 63 m. 4 mėn. , o vyrams 64 m. 2 mėn. Tad lytinė „lygiavą“ greit pasieksime.

Tiek vyrai, tiek ir moterys lygiomis teisėmis į pensiją išeis 65 metų. Tai yra, lyginant su baisiaisiais tarybiniais laikais pensija nuo moterų pabėgo 10 metų. 1989 metais moterys į pensiją išeidavo 55 metų. Na o vyrams – 5 metus. 1989 metais vyrai į pensiją išeidavo 60 metų.

Pagrindinėmis sovietų senatvės pensijų sistemos charakteristikos 1989 m.

Reikia nepamiršti ir tokio dalyko kaip būtinasis darbo stažas. Kaip matome lentelėje 1989 metais jis buvo toks: 20 metų moterims ir 25 metai vyrams. Tačiau jau nuo 1995 metų jis irgi pradėjo augti bei ten, taip pat, prasidėjo lytinės „lygiavos“ siekimas. Ką turime omenyje? Ogi tai, jog būtinasis darbo stažas, abiem lytims, dar 2004 metais susilygino iki 30 metų. Na o 2027 metais, tiek vyrukai, tiek ir moterėles turės pasiekti 35 metų būtinąjį darbo stažą. Stačiai pažanga, ar ne? Čia galit pasižiūrėti augimo lentelę.

Tačiau grįžkime į pradžią.

Nors dabartinė valdžia nelabai nori diskutuoti apie pensijos nutolimą iki 72 metų ir natūraliai vengia šios sunkios temos, tačiau negalvokime, kad tai nauja ir jiems svetima idėja.

Grįžkime į 2018 metus ir prisiminkime ką kalbėjo Lietuvos banko Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos direktorius Gediminas Šimkus. Jo teigimu, „sprendimai dėl pensijos amžiaus ilginimo galėtų būti priimti per dešimt metų, o blogiausiu atveju, nereformavus sistemos ir neužtikrinus pakankamo lygio kaupimo, šis amžius galėtų ilgėti dar 7-8 metais.“

Kadangi 2018 metais jau vyko reforma kai pensija tolinama iki 65 metų, tad pridėjus Lietuvos banko siūlomus 7 metus mes gauname… kaip netikėta! Būtent dabartinius siūlomus 72 metus.

Tad mintys apie pensijinio amžiaus tolinimą nėra tik kažkoks siūlymas ar abstrakcija. Deja, bet tai planuojama realybė.

O ko norėtų Lietuvos žmonės? Jie dar 2015 metais daryto tyrimo metu išreiškė tokį norą: Moterys į pensiją norėtų išeiti 59 metų, na o vyrai – 61. Kaip ir nieko radikalaus.

Taip pat verta dėmesio ir šių metų vasario 10 dieną paskelbta „Swedbank“ apklausos analizė.

Ji skelbia, kad kas antras (45 proc.) darbingo amžiaus šalies gyventojas, sulaukęs pensinio amžiaus, svarstytų dirbti toliau. Tačiau čia verta pažymėti, jog tokiom nuostatom pasižymi 25-55 m. amžiaus grupei priklausantys respondentai, taip pat aukštesnio išsimokslinimo ir didesnių pajamų grupių atstovai. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog tokias pozityvias nuotaikas reiškia dar jauni, kupini energijos, labiau kvalifikuoti ir tikėtina protinį ir/arba vadovaujantį darbą dirbantys asmenys. Paprastai tariant – buržuazija.

Kai tuo tarpu dažniausiai neplanuojantys dirbti nurodo 56 m. ir vyresni gyventojai, taip pat žemesnio išsimokslinimo ir žemesnių pajamų grupių atstovai, Paprastai tariant sunkų ir nekvalifikuotą darbą dirbantys samdomi darbuotojai – proletariatas.

Tačiau klasinė analizė planuojant pensijinį amžių nėra daroma. Todėl pozityviai nusiteikęs, jaunesnio amžiaus, protinį darbą dirbantis buržua suplakamas su sunkų fizinį darbą dirbančiu vyresniu proletaru ir bendroje sumoje visi sumetami į bendrą katilą. Kai tuo tarpu visiškai skiriasi jų santykis su gamybos priemonėmis bei darbo organizavimu. Jų lūkesčiai ir fizinės galimybės.

Bet grįžkime prie priežasčių dėl kurių, kaip teigia įvairūs politikai ir ekonomistai, reikia eiti tokiu radikaliu keliu.

Beveik unisonu jie teigia, jog visuomenė sensta bei prastėja demografinė padėtis. T.y daugėja senukų ir mažėja darbingo amžiaus žmonių.

Tad kapitalas ir jo atstovai temato tik tris „išsigelbėjimo“ išeitis:
1. Tolinti pensijinį amžių;
2. Įsivežti darbo imigrantų;
3. Pervedinėti (daugelyje kitų šalių net priverstinai) prie privačių pensijinių fondų.

Tačiau pažiūrėkime į gimstamumo Lietuvoje statistiką.

Verta atkreipti dėmesį į tam tikras tendencijas. Pagrindinis vaikų „bumas“ buvo pokaryje iki 1962 metų. Iki tų metų gimstamumas svyravo pagrinde tarp 55 000 ir 62 000 kūdikių į metus.

Vėliau gimstamumas kiek smuktelėjo, bet didesnis nei 50 000 gimusiųjų į metus išlaikė iki 1992 metų. Vėliau sekė nuosmukis iki 35 000- 30 000 į metus, bet šis skaičius daugmaž stabilizavosi ties 2000 metais. Tad realiai turime tris mums aktualius pogrupius: Pokario 1945-1962 metų gimimo, „brandaus tarybmečio“ 1962-1992 metų gimimo na ir po 1992 iki pat šių dienų.

Pirmas pogrupis palengva išeidinėja iš darbo rinkos (1957-1958 metų gimimo šiais metais turėtų truktis pensijon), tad, realiai, pati didžiausia pensininkų grupė jau yra pensijoje arba į ją išeis per artimiausius 10 metų.
Antras pogrupis yra savo darbymečio pike (1962-1992 metų gimimo). Pirmieji jų į pensijas turės išeidinėti 2027 metais ir jeigu išliks išėjimo į pensiją amžius nuo 65 metų, tai 1992 metų gimimo asmenys į pensiją išeidinės 2057 metais. Kaip matome, tai 1962-1992 metų gimstamumas yra kiek svyruojantis, bet ne drastiškai.

Toliau trečiasis, mažiausio gimstamumo pogrupis, startavo 1993 metais ir stabilizavosi 2000 metais. Jis irgi įsilieja į darbo rinką. Jis pakeitinėja jau nueinančius į pensiją pirmąjį pogrupį ir vizuoliai atrodo, jog jų 1.5-2 kartus mažiau, tačiau turime nepamiršti viduriniojo pogrupio (1962-1992 metų) kurie dar ilgokai laikysis darbo rinkoje kai tuo tarpu pirmoji grupė palengva sens ir palikinės šią ašarų pakalnę.

Tad kažkokių staigių duobių artimiausiu metu nematyti. Tačiau, verta pažymėti, jog pensijinės reformos, kurių metu buvo tolinamas išėjimo į pensiją metas bei didinama būtinojo darbo stažo dalis buvo pradėtos praktiškai po kapitalizmo restauracijos 1990-1992 metais. O juk tuo tarpu demografinės problemus juk visai negrėsė (rinkoje buvo pakankamas kiekis darbingų žmonių+ankstesnio didelio gimstamumo rezervas), tad gal problemos šaknis ne čia?

Dar vienas svarbus aspektas kurį patogiai nutyli kapitalo atstovai kalbėdami apie darbo jėgos trūkumą ir būtinybę tolinti pensijinį amžių. Koks jis? Tai darbo našumo augimas.

O jis augo gan įspūdingais tempais. Per du dešimtmečius Lietuvos darbo našumas per vieną dirbtą valandą išaugo daugiau nei dvigubai – apie 103 procentus, o ES valstybių narių – 21 procentą.
Kaip pavyzdys: Lietuvoje viso šalies ūkio darbo našumui vertinti naudojamas bendrojo vidaus produkto dydis (galiojusiomis kainomis), tenkantis vienam sąlyginiam darbuotojui per darbo valandą (1995 buvo 10,3 lito, 2000 – 23,4 lito, 2010 – 36,9 lito, 2017 – 15,2 euro).

Augantis darbo našumas gali išspręsti potencialų darbo jėgos trūkumą. Bet kyla klausimas ar jis tikrai egzistuoja?

Nedarbas pastarąjį dešimtmetį, reikia pripažinti, mažėjo. Kiek jį paveikė suintensyvėjusi Lietuvos darbo rinka o kiek emigracija – sunku pasakyti. Tikėtina veikė abu faktoriai.
Tačiau, bet kuriuo atveju, vidinė „rezervinė kapitalo armija“ (bedarbių pavidale) egzistuoja. Ji svyruoja. 2019 metais buvo sumažėjusi iki 7% na o kovidiniu metu pakilo nuo 8 iki 16%. Tad darbo jėgos rezervo yra net ir netolinant išėjimo į pensiją amžiaus.

Dar vienas „rezervinės kapitalo armijos“ išteklius, šį kartą jau išorinis, yra darbo imigrantai.

Vien per 2020 metus (2020 metų lapkričio mėnesio duomenimis) leidimo gyventi darbo tikslais prašė 31 361 užsienietis (2019 m. – 27 724). Pagrinde iš Ukrainos ir Baltarusijos.
Verta pažymėti, tai labai svarbu, jog tik 305 užsieniečiai kreipėsi dėl aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujančio darbo, mažiau nei 2019 m., kai kreipėsi 344 tokie asmenys. Verslo pagrindu prašymus pateikė 192 užsieniečiai, kai prieš metus – 307.

Tad didžioji dalis į Lietuvą atvykstančios darbo jėgos iš užsienio yra arba žemos arba vidutinės kvalifikacijos. Kokios galima rasti ir Lietuvoje. Arba ją susikurti.

Tad išvada elementari: Problema labiau ne darbo jėgos trūkume, bet jos pigume.

Skaitytojui gali kilti klausimas, o prie ko čia pensijinio amžiaus tolinimas?

Atsakymai yra keli ir jie nesudėtingi.
1. Kapitalui reikalingas darbo jėgos perteklius rinkoje. Kodėl? Nes kuo daugiau darbo jėgos rinkoje, kuo ji labiau tarpusavyje konkuruoja, tuo ji darosi pigesnė. Tam tinka tiek imigrantai tiek ir senstanti, bet vis tik, darbo jėga kuriai pensijos „pabėga“ tolyn į neapibrėžtą ateitį.
2. Mokėti pensininkams pensijas valstybei labai neapsimoka. Tad kuo toliau nustumiamas pensijinio amžiaus laikotarpis – tuo daugiau biudžete lieka pinigų. O pinigus tratinti prieinantys prie valdžios tikrai ras kur.
Kad ir „Gybybos“ biudžeto didinime. Lentelę matysite kiek žemiau.
3. Paskutinis punktas yra finansinio kapitalo nagučiai ir vadinamieji privatūs pensijų fondai. Apie juos šiame tekste nesiplėsime, bet auga tendencija pensijų klausimą permesti nuo valstybės prie privačių įmonių. Kurias, beje, dotuotų ta pati valstybė. Bet čia jau ateities straipsnių klausimas.

Nuoseklus gynybos biudžeto augimas

Kokios išvados?

Matome nuoseklų žmogaus mulkinimą ir išnaudojimą. Nors auga darbo našumas ir naujos technologijos jį augins tik labiau, bet einame ne į priekį o atgal. Pensijinis amžius nėra trumpinamas (kaip ir darbo diena), jog žmogus galėtų save realizuoti kitaip o ne vien tik per samdomą darbą, tačiau ilginamas.

Tokiu būdu sukurdamas didesnę darbo rinką kurioje senyvo amžiaus žmonės turės konkuruoti su pigia darbo jėga iš užsienio šalių. Šioje situacijoje išnaudojami tiek žmonės iš skurdesnių šalių tiek ir vietiniai darbuotojai.

Na ir kapitalistų interesams nuosekliai atstovaujanti valstybė nusavina dirbančių žmonių jai mokamus pinigus (mokesčiai) o grąžą (pensijų pavidalu) nutolina. Beje, valdančioji klasė jau ne pirmą kartą Lietuvoje nusavina žmonių pensijas. Prašom žiūrėti lentelę apie 1990 metų „pensijų reformų“ pasekmes Lietuvai.

Tad ar Lietuvoje yra ir bus vietos senukams kurie mėgausis užtarnautų poilsiu? Ar turėsime daug žilagalvės pigios darbo jėgos? Visa tai priklausys tik nuo mūsų proto ir veiksmo.

Marius Jonaitis
Socialistų partija


Patiko? Pasidalinkite!