Patiko? Pasidalinkite!

Žodžius „švietimas“, „švietimo“ sistema linksniuoja žiniasklaida, tėvai, seneliai, mokiniai. Net nuskamba nuomonės, kad gal mokymą ir auklėjimą mums patobulins Europos Sąjungos institucijos, nes patys nebesugebame. Bet ar tik ne nekritiškas naujovių diegimas, senų tradicijų atsisakymas ir padėjo atsirasti tam, kas atsirado?

Todėl, grąžinant mokyklas į normalias vėžes, reikėtų (renkantis išeities poziciją), mąstyti ne tik ko reikia, bet ir ko nereikia mokyklai. Nieko nėra nesąžiningesnio, kenksmingesnio, kaip bandymai nematyti to, ko nenorima matyti; siekis apeiti, užglostyti, kalbomis užliūliuoti. Labiausiai mokyklai nereikia demagogijos. Reikia atviromis akimis žvelgti ir į pasiekimus, ir į nesėkmes. Kai sniego kamuolį parideni nuo kalno, jis rieda ir didėja.

O jei dar randi paaiškinimų, kad kamuolys ne rieda, o skrenda – belieka suvokti, kad niekas nesikeis. Taip, pandemija sukrėtė visas veiklos sritis, sutrikdė mokymo procesą. Taip, nuotolinis mokymas yra naujovė, kuri išryškino mokymo metodikos ir organizavimo spragas. Mokykloje mokinys puikiai supranta, kad galbūt jį paklaus, o gal ir ne. Mokytojas, norėdamas ramybės, rečiau klausinėja tą mokinį, kuris silpniau mokosi. Visiems ramu. Tėvai nesiskundžia. Tačiau tokia ramybė – tai ramybė prieš audrą. Nuotolinis mokymas sukonkretino mokinio veiklą. „Štai užduotis, dirbk, brolau.“ O mokinys – neįpratintas arba atpratintas dirbti. Mokytojas panikoje – jo darbo rezultatai akivaizdūs.

Tada reikia tam nuotoliniam mokslui priskirti stebuklingų galių: dėl to griebiamasi tos demagogijos, kuri taikoma jaunų mokytojų atžvilgiu: „Nesuvaldo klasės, nesudomina galimai narkotikus vartojančio mokinio, ne tokiu tonu kalba.“ Visa tai tęsiasi tol, kol kojas apšilusi kolegė išmoksta režisuoti gerovės klasės spektaklį. Pagalvokime, ar tektų jaunam specialistui „valdyti klasę“, jei visose mokyklose, visi mokytojai reikalautų padoraus, mandagaus elgesio ir mokiniai jaustų, kad privalės dirbti ir gerbti mokyklos bendriją?.. Mūsų laikmečiu visko, ko reikės gyvenime, neišmokysi. Todėl mokykla ir neturėtų imtis tokio uždavinio, ilgindama mokslo metus, ankstindama mokymo pradžios amžių. Ji turi mokyti mokytis, ugdyti atsakingumą ir pareigos jausmą, palikdama laiko pareigoms namuose, socialinių įgūdžių formavimuisi, bendravimui su vienmečiais.

Visuomenėje paplitusi nuostata, kad visos taisyklės – niekai, jas galima apeiti: ir pareigūną, ir tarnautoją ir mokytoją garbinga šeima gali šokdinti pagal savo dūdelę ir pasiekti, ko nori. Tai ir sėdi „Molio Motiejukai“ mokyklos suole ir žiūri, kas sumaniau juos iš balos trauks: mokytojas, žemindamas kartelę ar tėveliai penktokui, samdydami edukologą su moksliniais laipsniais parašyti rašinį „Atsakomybė“. Taigi, pandemija baudžia ne tik tą, kuris tinkamai neužsimauna medicininės kaukės, bet ir tą, kuris žengė per mokymo pakopas nė kiek nerodydamas pastangų. Ar gali vienerių metų nesklandumai nubraukti, anuliuoti visus nuoseklaus mokymo rezultatus? Ar gali tiek sutrikdyti, kad dingtų visi mokymosi įgūdžiai ir tvirtai įsisavintos žinios tada, kada jos turėjo būti įsisavintos? O gal vertėtų paanalizuoti psichologinį mikroklimatą, mokytojų kaitą, selektyvius reikalavimus skirtingą socialinę padėtį turinčių tėvų vaikams? Vaikų piktnaudžiavimus, kai mato mokytojo pažeidžiamumą ir netvirtas socialines garantijas.

Sakoma, „lenk medį, kol jaunas“. Daugybės tragedijų priežastis yra įvairios priklausomybės. Čia, sukrėsti vaikų žūčių asocialų namuose pakalbam, paskėsčiojam rankomis, kol emocijų bangos nevirsta vilnelėmis ir kol visai nurimsta. Tuo metu, kai prasideda paauglystės depresinės nuotaikos, jie tampa neatsparūs blogai neformalių grupių įtakai – profilaktiškai tikrinti, ar neprasidėjo priklausomybių ligos, tiesiog būtinybė. Tikrinimus tikslinga įtraukti į profilaktinių sveikatos tikrinimų programas. Tėvai gali nepastebėti, mokytojai nesiryžti, bijodami apsirikti, o prekeivis nesnaus ir paauglys degraduos kaip asmenybė.

Vieni potyriai kyla paaugliui, kai į medicinos įstaigą savo iniciatyva veda šeima, rizikuodama užkliūti įtariai kokio nors pažįstamo akiai, kas kita, kai tai yra nustatytas reikalavimas visiems tokio amžiaus mokiniams. Įteisinus liberalesnes sąlygas narkotikų vartojimui, būtina pagalvoti, kaip nuo jų apsaugoti nepilnamečius. Čia tvoros apie mokyklą nepakanka. Čia nepadės ir ES institucijos. Visokių slopinančiųjų sąmonę medžiagų vartojimas – istoriškai susiklosčiusi nacionalinė mūsų bėda ir ją turime įveikti patys. Gyvename tokioje realybėje, kokia susiklostė. Ekonomistai turėtų tarti svaresnį žodį, kodėl dauguma siūlomų darbų dirbančiajam užtikrina mitybą pigiais produktais, apsirūpinimą šiokiais tokiais rūbais. Tačiau santaupų užaugusiems vaikams paremti sukaupti iš vidutinio atlyginimo neįmanoma.

Apie darbo efektyvumą, jo našumą turėtų galvoti ne prie konvejerio stovintis darbininkas. O jei ką sumąstytų, jam ir atlyginimą pakelti reikėtų. Todėl vyresniųjų pusbrolių, brolių takais vyks ir jaunėliai laimės į pasaulį ieškoti. Paankstinus vaikų mokyklinį amžių, tuo pačiu bus ribojamas laikas išbūti už Lietuvos ribų. Ar tai nepaskatins visai pasilikti? Vaikų mokymasis svetur, integracija į kitą kultūrą taip pat didelė kliūtis sugrįžti.

Todėl reikėtų pasirūpinti lietuvišku, kad ir nuotoliniu tokių šeimų vaikų mokymu. Kažkaip susidarė nenatūralus požiūris į žmones, auginančius vaikus; senelius; kaimo infrastruktūros objektus. Vieni nepripažįstami karjeros žmonėmis, kiti mažiau lygūs, skiriant medicinos paslaugas, infrastruktūros objektai kaime uždaromi. Turėsime keliuose miestuose sukoncentruotas aukštojo mokslo įstaigas. Mažose gyvenvietėse neliks parduovių, mokyklų, kultūros centrų, bibliotekų filialų. Su tokia infrastruktūra kaimo tipo gyvenviečių reanimacija taps sudėtinga.

Taigi, vienur programuojamas per didelis gyventojų tankumas, automobilių kamščiai, kitur – sodybų tuštėjimo metas. Idėjas populiarina šviesuoliai. Jų nebeliks kaime. Jau dabar mažose gyvenvietėse ryškus gyventojų atotrūkis nuo šalies gyvenimo, abejingumas kultūriniams įvykiams, trūksta bendruomenių lyderių. Tokia aplinka ugdo nekompetentingą rinkėją, gyvenvietės negauna paramos per projektinę veiklą, nes nėra kam tų projektų inicijuoti. Na, galbūt mokiniai patirs ugdymo mieste pranašumus ir gaus žymiai kokybiškesnį išsilavinimą.

Drausmė miesto mokyklose problematiška: didelės klasės, mokytojų kaita – tokia pati, anksti tenka keltis, kad mokinys spėtų į autobusą. Per pirmąsias pamokas mokinys būna nedarbingas. Po pamokų tenka vėl skubėti į autobusą. Todėl atsisakoma popamokinės veiklos. Esant daugybei šiuolaikinių mokymo priemonių, nereikėtų kategoriško nusiteikimo kaimo mokyklų atžvilgiu. Tikslinga būtų atsižvelgti į tėvų pageidavimus. Nuostolinga, bet juk tai investicija į kaimo ateitį.

MIndaugas Jonušas


Patiko? Pasidalinkite!