Patiko? Pasidalinkite!

Lietuvoje ir kitose Vakarų valstybėse jau kelis dešimtmečius gyvenama taikoje. Tai – didžiausia mūsų laimė, kurios daugelis nei nebemoka vertinti. Tačiau vis dažniau pasigirsta balsų: „Išlepome. Nebežinome, kas svarbu. Gal mums rimtai reikia karo?” Ši mintis – šokiruojanti, bet ji kyla ne iš piktybiškumo, o iš gilios frustracijos dėl visuomenės būklės.

Frustracija (lot. frustratio – nusivylimas) – nepasitenkinimo ir neužtikrintumo būsena, kylanti dėl negalėjimo patenkinti kurių nors poreikių, nesugebėjimo pasiekti tam tikrų tikslų arba susidūrus su problemomis; Emocinė reakcija į stresą, pasireiškianti nerimu, neviltimi, pykčiu.

Išlepimas taikoje

Ilgos taikos metu natūraliai atsiranda komforto burbulas. Kuo ilgiau žmonės nepatiria realios grėsmės, tuo lengviau jiems tampa apsiginti nuo gyvenimo sunkumų… skundžiantis dėl smulkmenų. Ginčijamės dėl menkniekių, įsižeidžiame dėl kitokios nuomonės, reikalaujame vis didesnių patogumų, bet tuo pat metu pamirštame elementarų dėkingumą už tai, kad galime gyventi be susprogdintų miestų.

Kodėl atsiranda tokia mintis – „reikia karo”?

Kai kurie žmonės tokį pareiškimą daro ne iš agresijos, o kaip simbolinį šauksmą: pažadinkite mus! Karas čia tampa ne tikru konfliktu, o metafora – drastiška, bet stipria – dėl praradimo pojūčio, kas iš tikrųjų svarbu: bendrystė, atsakomybė, laisvė, gyvybė ir žmogiškumas.

Karo metu žmonės vienijasi, padeda vieni kitiems, iš naujo atranda vertybes, kurias taikos metu lengvai pamiršta. Paradoksaliai, didžiausio pavojaus akivaizdoje sugrįžta žmogiškumas, solidarumas, net dvasingumas.

Tačiau karas nėra tinkamas pasirinkimas

Nei viena visuomenė neturėtų „norėti“ karo. Karas atneša kančias, mirčių, traumų ir negrįžtamų praradimų. Jis naikina gyvenimus, naikina miestus, naikina viltis. Karo troškimas dėl moralinio atgimimo būtų lyg noras padegti namą, kad vėl pajustume, kaip gera turėti stogą virš galvos.

Vietoje karo mums reikia sąmoningumo. Galbūt verta klausti ne ar reikia karo, o kaip galime pažadinti visuomenę kitaip?

Ką daryti?

Galbūt tikroji išeitis nėra karas. O atsisakymas. Atsisakymas gyvuliškų instinktų, valdžios, keršto, pavydo, nereikalingų daiktų pirkimo, turtų troškimo, pykčio dėl menkniekių.

Tikra išeitis – pasistengti tapti žmonėmis: sąmoningais, vertybiškais, drąsiais ne tik ginklu, bet ir savo loginiu mąstymu, veiksmais ir atsakomybe.

Mes neturėtume laukti karo, kad būtume žmonėmis. Mes galime rinktis žmogiškumą dabar.

Tad eikime ir būkite žmonėmis jau dabar!

SN inf.


Patiko? Pasidalinkite!