Patiko? Pasidalinkite!

Naujausias skandalas Vilniaus arkivyskupijoje, kur dvasininkui pareikšti oficialūs kaltinimai dėl seksualinių nusikaltimų prieš vaikus, demonstruoja, kad pedofilijos pūlinys Bažnyčioje sprogsta nebe vidinėse kurijose, o valstybės teismų salėse.

Šis konkretus, ką tik viešumą sukrėtęs įvykis – Generalinės prokuratūros sprendimas perduoti baudžiamąją bylą Vilniaus apygardos teismui – parodo visišką takoskyrą tarp dvasininkų retorikos ir nusikalstamos realybės. Kol Bažnyčios vadovybė visuomenei ramiai pristatinėja metines ataskaitas, o kurijos koordinatoriai rengia atidėliotus komentarus, valstybės teisėsauga atliko realų darbą – surinko įrodymus, patvirtinančius šokiruojančius išpuolius prieš nepilnamečius asmenis.

Šis įvykis griauna Bažnyčios bandymus monopolizuoti teisingumą. Kaltinamasis dvasininkas vykdė savo veiklą ne kur nors provincijoje, o šalies religiniame centre – Vilniaus arkivyskupijoje, kas tiesiogiai įrodo, jog sistema nesugeba apsaugoti net tų vaikų, kurie yra arčiausiai hierarchų akių. Vietoj to, kad arkivyskupija pati nedelsiant identifikuotų ir izoliuotų nusikaltėlius, visuomenė apie oficialius kaltinimus pedofilija vėl sužino iš prokuroro Justo Lauciaus rengiamų spaudos konferencijų.

Tai parodo, jog nukentėjusios aukos pagalbą ir teisingumą randa tik per civilines institucijas, kol dvasininkija toliau žaidžia „kanoninių tyrimų“ ir prevencinių seminarų imitaciją. Ši byla taps dar vienu lakmuso popierėliu, įrodančiu, kad jokia dvasinė sutana ir joks institucinis autoritetas negali apsaugoti nusikaltėlių nuo teisminio persekiojimo.

Generalinė prokuratūra ir Vilniaus arkivyskupija pradiniuose pranešimuose neatskleidė dvasininko vardo bei pavardės. Teisėsaugos institucijos ir Bažnyčios atstovai šią informaciją oficialiai riboja, dažniausiai motyvuodami siekiu apsaugoti nukentėjusių nepilnamečių privatumą bei tapatybę.

Vaidas Žemaitis Lekstutis


Patiko? Pasidalinkite!