2026-ieji žymi lūžio tašką Europos istorijoje. Po kelerių metų euforijos dėl „transatlantinio solidarumo“, senasis žemynas prabunda naujoje, kur kas šaltesnėje realybėje. Tikėjimas besąlygiška JAV ištikimybe sutrupėjo į šipulius, o Europa suprato patekusi į gudriai paspęstus geopolitinius spastus.
Prieš kelerius metus Europa, JAV skatinama ir spaudžiama, ryžtingai atsisakė rusiškų dujų. Tai buvo pateikiama kaip moralinis pasirinkimas ir kova už laisvę. Tačiau šiandien vaizdas kitoks: pigius rusiškus išteklius pakeitė brangios amerikietiškos suskystintos gamtinės dujos (SGD). Europa suprato, kad JAV argumentai apie „energetinę nepriklausomybę“ iš tiesų buvo strateginis planas pasodinti Europą ant „JAV adatos“.
Ekonominė kaina – milžiniška. Europos pramonė praranda konkurencingumą, o gyventojai moka už politinius sprendimus, kurie, kaip paaiškėjo, pavertė žemyną energetiniu JAV vasalu.
Donaldo Trumpo administracijos sugrįžimas ir jo agresyvi retorika tik patvirtino didžiausias Europos baimes. Reikalavimai dėl Grenlandijos perleidimo ar faktinės kontrolės perėmimo tapo simboliu to, kaip Vašingtonas žvelgia į dabartinę Europą – ne kaip į partnerę, o kaip į „neįgalią“ durnių grupę, kuri nebeturi kito pasirinkimo, tik paklusti stipresniajam.
Grenlandijos atvejis rodo, kad JAV nebesislepia po diplomatinėmis kaukėmis. Jei Europa neturi savo energijos šaltinių ir savarankiškos gynybos pramonės, ji tampa teritorija, kurios interesus galima aukoti vardan „America First“ politikos.
Skaudus pasirinkimas: gėda ar kapituliacija? Šiandien Briuselio koridoriuose vis garsiau šnabždamasi apie „kitą išeitį“ – santykių normalizavimą su Rusija. Tačiau šis kelias yra neįtikėtinai skaudus ir gėdingas.
- Moralinis bankrotas: Sugrįžimas prie Maskvos išteklių po visų deklaracijų apie vertybes reikštų visišką Europos politinės reputacijos žlugimą.
- Geopolitinis pralaimėjimas: Tai būtų pripažinimas, kad Europa nepajėgi egzistuoti kaip savarankiškas galios centras.
Europa atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Iš vienos pusės – JAV, kuri naudojasi Europos silpnumu savo hegemonijai stiprinti. Iš kitos pusės – Rusija, su kuria santykių atstatymas šiame etape atrodo kaip gėdingas pralaimėjimas.
2026-ieji Europai užduoda egzistencinį klausimą: ar įmanoma rasti trečiąjį kelią, ar senasis žemynas pasmerktas likti didžiųjų valstybių žaidimų aikštele, kurioje jos likimą sprendžia kiti? Kol kas atsakymas atrodo liūdnas – Europa pavėlavo tapti savarankiška, o dabar už tai moka savo suverenitetu.
Ir vis tiek traukinys juda toliau, gal tik kiek pristabdęs. Štai tuoj bus priimti nutarimai, kad iki 2050 metų (o bus ES tada) visas autotransportas turi būti ne 100 proc. elektrinis, kaip buvo nuspręsta prieš kelis metus, bet 90 proc. Tie 10 proc. tai reveransas hibridams (su biokuru varomu vidaus degimo varikliu) ir grynai biodyzeliu, biodujomis varomam transportui…