Karas Ukrainoje pagamino daug neapykantos Lietuvoje. Neapykanta jau peraugo į atvirus grasinimus susidoroti bei „nelojalių” valdžiai asmenų žudymą. Tai viešai transliuoja galimai psichikos sutrikimų turintys ir, dažnu atveju, nacistinę ideologiją išpažįstantys asmenys, o kai kurie tiesiog fanatiškai įtikėję televizoriumi. Kaip netapti tokiais pat ir netrokšti kraujo praliejimo? Arba kitaip, kaip savyje nužudyti „kaščiūną” ir būti protingesniais už tautiečius trokštančias neutralizuoti padugnes?
Daugeliui, turbūt, sunku perlipti per save ir netapti „kasčiūnu”, kai aukštas politines pareigas užimantys politikai viešai ragina nelojalius jų pažiūroms žmones tiesiog neutralizuoti (žudyti). Susidaro toks įspūdis, kad jie tiesiog trokšta karo Lietuvoje ir laukia toks dienos, kada galės be draudimų žudyti savo politinius oponentus ar kitokią nuomonę turinčius žmones.
Kad netaptume „kasčiūnais”, reikia suprasti viena: tokie žmonės galimai yra psichiškai nesveiki ir vadovaujasi aklu tikėjimu ir ideologija. Ideologiškai pritikinti fanatikai negali susitaikyti su tuo, kad, tarkime, Ukraina pralaimi ir kad jie neužilgo liks kvailio vietoje, todėl jie imasi grasinimų, tačiau ne tiems, kurie juos kvailino ir jiems įprogramavo tikėjimą „slava ukraini”, o tiems, kurie visada kartojo ir logiškai aiškino, kad Ukrainai laimėti nėra nei menkiausio šanso. Šie silpnaprotukai negali sau leisti pykti ant tų, kurie juos užprogramavo ir pavertė fanatinėmis būtybėmis. Jiems yra be galo skaudu ir pikta, kad kažkokie „vatnikai” ir vėl teisūs.
Todėl turite būti protingesni ir kad netaptumėte „kasčiūnais”, reikia labai stengtis, kad jumyse nepradėtų augti „kasčiūnas” – kitu atveju jūs tapsite tokie patys, trokštantys tautiečių kraujo praliejimo, psichopatai.
Reikia išlikti ramiems ir į juos žiūrėti kaip į ligonius: su gailesčiu ir viltimi, kad jie kažkada pasveiks. Jokiu būdu negalima jiems linkėti blogo ir nereikia jų erzinti. Jie patys paskendę savo psichologinėse kančiose kenčia ne ką mažiau, nei psichiatrinėse ligoninėse, ūmių psichikos sutrikimų skyriuose, užrakinti ligoniai – jie yra aukos, įkalintos savo mintyse ir negalinčios iš jų savarankiškai išsivaduoti.
Karas Ukrainoje baigsis, o kai kurie lietuviški „kasčiūnai” išprotės. Kai kurie pasiners į alkoholio ir narkotikų liūną, kai kurie pasveiks, o kai kurie gal ir liks tokiais pat iki kito jų „suaktyvinimo”.
Kasčiūnų suaktyvėjimo metas yra kontroliuojamas procesas ir tie, kas kontroliuoja šį procesą, turi iš to naudos, bet „kasčiūnai” to nesupranta, jiems tiesiog neduota suprasti ir jie, geriausiu atveju, gali tikėti. Žinoma, kad kai kurie „kasčiūnai” taip pat turi finansinės naudos ir kai kuriais atvejais tai gali būti pagrindinis jų veikimo principas. Ideologinis įsitikinimas, dažnu atveju, yra stipresnis nei materiali nauda, todėl dauguma „kasčiūnų” yra tiesiog išnaudojami silpnapročiai, kurie patys nesuvokia, kad jie tiesiog vykdo nurodymus ir tėra naudingi idiotai.
Netapkime „kasčiūnais”.
Su meile,
Vaidas Žemaitis Lekstutis
Šiaip iš tikro nesuprantu, nejaugi tie kurie viešai reiškiesi apie kažkokį ten nelojalių gyventojų naikinimą tikrai nesupranta to pasėkmių? Kur logika. Gi jūs viešai pasiskelbėt, ką ir kada darysit, jūs pirmu numeriu atėjus dienai X būsit „išgaudyti”, nejaugi jie rimtai to nesuvokia? Bijot reikia ne kranklių varnų, o žmonių kurie moka likti nepastebėti, kurie viešai nesireiškia. Net jų šiuo metu geriausias draugas, atėjus dienai X, gali tapti visai kitu ko jie net nesitikėjo. Išdavikus puikiai žmonės įsimena. Labai puikus pavyzdys Ukrainos, kur mūsų didieji „gaudytojai” bando vis remtis. Dar 2022 metų pradžioj visi tie kurie iki to laiko kažką reiškėsi kaip dabartiniai mūsų „gaudytojai” reiškiasi, arba netyčia pro langą iškrito arba gavo bombą dovanų. Ir visi tikrieji patriotai pasirodė tik po kelių metų vaidinę parsidavusios valdžios draugus. Todėl dabar visas Ukrainos „elitas” sėdi bunkeriuose. Dabar aišku šitie jaučiasi saugūs, nes niekas nevyksta, bet jeigu kai jau kažkas vyks, jie galvoja, kad kažkas to nebus užfiksavę?