Kretingos dvaro parke pradėti tarybinių laikų bendrabučio griovimo darbai. Daugiabutis galėjo būti renovuotas ir būstai paskirti socialiai remtinoms šeimoms, bet to padaryti Kretingos rajono savivaldybės atstovai nepanoro.
Šiandien gyvename tokiu laikotarpiu, kuomet mužikai vėl garbina ponus ir bajorus, atstatinėja dvarus, parkus ir net nesusimąsto, kad anuomet ponai paprastus žmones išnaudojo bei kortomis per orgijas pralošinėdavo. Paprasti žmonės anuomet buvo ponų išnaudojami ir menkinami, juos vadino mužikais.
Dabartiniai mužikai, pavirtę į ponus, ėmė rodyti nuolankumą tuometiniams laikams ir atstatinėja jų palikimus, o tarybinių laikų pastatus pradėjo tiesiog griauti. Priežastis visiškai idiotiška – neva, tarybinių laikų pastatas „neįsipaišo” į Tiškevičių parko architektūrą ir yra „svetimkūnis”, bet, štai, ponų pastatai, pasirodo, nėra gamtos svetimkūniai. Tai rodo, kad Kretingos savivaldybės tarnautojai yra visiški mankurtai ir tiesiog gaudo politines madas – dabar pasigavo šiuo metu populiarią rusofobiją.
Laukiame, kada bus pradėtos griauti ligoninės, ištisi daugiabučių kvartalai, mokyklos, vaikų darželiai… tai juk taip pat yra tarybinis palikimas!
Su griovimo liga susiduriu ir aš. Dar 2004 metais, tarsi numatydamas karo grėsmę, savo sodo sklype prie Dovilų, Kūlių kaime (Laukų 6-oji g. 1) pastačiau tikrą gynybinį įrenginį – betoninę tvorą iš surenkamų pamatų blokų. Tik dar nesu jos nutinkavęs ir nudažęs, kad atrodytų taip baltai, kaip pas Landsbergį Graikijoje. Ši tvora dvidešimt metų saugojo mano teritoriją nuo pravažiuojančių mašinų triukšmo ir keliamų dulkių. Ji kartu yra ir kaip atraminė sienelė. Niekam ji netrukdė. O dabar, kada ypač paaštrėjo karo pavojus, kylantis dėl pačios Lietuvos provokacinių veiksmų prieš Rusiją, kai ši tvora pradeda įgyti tikrai gynybinę funkciją, valdžia užsinorėjo ją nugriauti. Jau greitai bus metai, kaip tenka bylinėtis šios tvoros išsaugojimo klausimu teisme. Man kyla baimė, kad ta karo isterija yra kurstoma pačios mūsų valdžios, tokių aktyvistų, kaip Idzelis ir Šildiajevas, nes iš Rusijos pusės tikrai jokios grėsmės nėra. Kartu kyla ir klausimas, kodėl visokiais būdais ši valdžia ne stiprina, bet visose srityse silpnina valstybę.
Bet kretingiškiai turėjo neleisti tokį stiprios konstrukcijos pastatą griauti. Juk ten ne tik sienos, bet ir perdengimai stiprūs. Jis nėra avarinis. Ir dar – labai keisti yra tie žmonės, patys nė piršto nejudina, bet siundo Vaidą Lekstutį („Žiūrėk, Vaidai, ką jie daro…”
Taip pritariu, absoliučiai visus pastatus pastatytus iki 1990 metų kovo 11 griauti. Žmonės vardan laisvės ir demokratijos tikrai pagyvens krovininiuos konteineriuos. Vilniaus televizijos bokštą visur reklamuoja kaip Vilniaus ženklą, juk tai tarybinis palikimas. Kodėl jis dar stovi? Seniai turėjo būt nugriautas.