Dar prieš kelis dešimtmečius terminas „skola” buvo suprantamas visiškai kitaip nei šiandien. Žmonės, kurie gyveno į skolą, buvo laikomi neatsakingais, nesugebančiais susitvarkyti savo finansų ar net moraliai silpnesniais. Skola buvo tarsi „gėdos ženklas“. Tačiau šiandien skolinimasis, ypač iš bankų, tapo gyvenimo norma – būsto paskolos, vartojimo kreditai, lizingai ar net atidėto mokėjimo paslaugos daugelio gyvenimuose yra savaime suprantamas dalykas.
Tarybiniais laikais pati finansinė sistema buvo visai kitokia nei dabar. Privačių bankų, siūlančių paskolas, nebuvo. Žmonės skolindavosi nebent iš artimųjų ar pažįstamų, o tokia skola dažnai reikšdavo, kad žmogus nesugeba susitvarkyti su savo pajamomis ir gyvena ne pagal galimybes.
Būstas, kuris šiandien dažniausiai įgyjamas su banko paskola, anuomet buvo suteikiamas kitaip. Tarybinėje sistemoje gyvenamąjį būstą žmonės gaudavo iš valstybės ar įmonės, kurioje dirbo. Tai kartais būdavo ir ilgas laukimo procesas, bet gaudavo beveik visi.
Todėl skola būstui praktiškai neegzistavo – reikėjo ne paskolos, o kantrybės. Norint gauti didesnį būstą, reikėdavo „tinkamų pažinčių“. Tarybiniais laikais valstybė rūpinosi, kad baigusios mokslus visos jaunos šeimos gautų būstus.
Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje atsiradus bankams ir rinkos ekonomikai (kapitalistinei sistemai), skolinimasis tapo pagrindiniu būdu įsigyti didesnius pirkinius, ypač būstą. Kadangi buto ar namo kaina dažniausiai kelis ar net keliolika kartų viršija vidutines metines pajamas, būsto paskola tapo praktiškai vieninteliu keliu daugeliui šeimų turėti savo namus.
Šiandien būsto paskola nebėra laikoma gėdingu ar neatsakingu veiksmu – atvirkščiai, tai dažniausiai suvokiama kaip natūralus žingsnis į „suaugusiųjų gyvenimą“. Skola virto norma, o neturėti paskolos – veikiau išimtis, reikalaujanti itin didelių santaupų arba palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Kai kurios jaunos šeimos persikelia į savo mirusių senelių ar tėvų tarybinius būstus, kad netektų tapti bankų įkaitais.
Skirtumai tarp praeities ir dabarties
-
Tarybiniais laikais: būstas buvo skiriamas iš valstybės fondo, dažnai nemokamai arba už simbolinę kainą; žmonės laukdavo eilėse, bet nepatirdavo skolos naštos.
-
Šiandien: būstas įsigyjamas su banko paskolomis, kurios dažnu atveju atiduodamos per 20–30 metų; išmokėjus paskolą gaunama teisė į nuosavybę, tačiau iki tol tai ilgalaikis įsipareigojimas ir rizikos.
-
Požiūris į skolą: anksčiau skola buvo asmens nesugebėjimo tvarkytis su pinigais ženklas, o dabar tai tapo norma, be kurios sunkiai įsivaizduojamas modernus gyvenimas.
Visuomenės požiūris į skolą per keliasdešimt metų pasikeitė iš esmės. Tai, kas kadaise buvo gėdinga, dabar tapo norma. Tačiau verta nepamiršti, kad skola – kad ir kokia įprasta ji šiandien būtų – vis tiek yra įsipareigojimas, kuris ilgainiui gali tapti našta. Todėl ir šiandien išlieka aktualus klausimas: ar valdome mes savo skolą, ar skola valdo mus? Turintys paskolą žmonės dažnai tampa ne tik užsienio bankų, bet ir darbdavio įkaitais, nes netekus darbo, žmogus nebeišgali sumokėti paskolos.
Taigi, mes galime palyginti du skirtingus valstybės požiūrius į žmogų… Kuris jums priimtinesnis?
Vaidas Žemaitis Lekstutis

Mielas Vladai, štai ir supranti, kodėl tarybiniai televizoriai ir magnetofonai buvo prastesni už japoniškus. Dirbti nori kaip prie socializmo… O technika geresnė kapitalizmo.
Socializme tuos, kurie nenorejo dirbti, arba kurių netenkindavo darbo sąlygos, teisdavo ir sodindavo i kalėjimus. Užtai butus duodavo dykai, gydydavo irgi dykai. Kapitalizme niekas dirbti tavęs nevers, bet jei nesumokėsi būsto paskolos palukanu- keliausi iš buto prie konteinerio. Nemokamai „gydys” irgi neilgai. Kol žmonės tikęs, kad gali būti stebuklų, tol juos apgaudines kaip vaikus.
Jei netenkino darbo sąlygos, galėjai laisvai susirasti kitą darbą. Todėl nemeluok. O veltėdžius, taip sakant, tuos, kurie nedirbo, nors buvo sveiki, sodino. Bet ir tai retai. Pirmiausiai sekė visokios socialinės poveikio priemonės, įdarbinimas priverstinai kokiu nors šlavėju ar kiemsargiu ir t.t.
Tarybiniais laikais buvo galima ir pačiam pirkti būstą. Tai lietė nuosavus namus. Galima buvo statytis nuosavą namą. Žemės sklypą nemokamai skyrė valstybė, tiesa, tik mažuose miestuose ar kaimuose, reikėjo mokėti metinį žemės nuomos mokestį, kuris buvo juokingas – keliasdešimt rublių… Dar buvo kooperatiniai butai – kai reikėjo stotį į kooperatyvą, įnešti pradinį įnašą (nepamenu, kokį, apie 1-2 tūkstančius rublių), o paskui per 20 metų išsimokėti. Kas mėnesį reikėjo mokėti apie 20-30 rublių , kas buvo juokinga suma… Bet niekas iš tokio buto išmesti negalėjo, jokios rizikos, kad neišsimokėsi nebuvo, nes darbas buvo garantuotas (nebent tik sveikata visiškai sutriks, ar žmogus taps invalidu; bet butą buvo galima mainyti į mažesnį ar kažkaip kitaip išsisukti ir nelikti be stogo) kad išsimokėjimo kaina su metais tik augs, o apie procentus niekas net nežinojo…
Yra tik du įmanomi variantai įsigyti būsta? Ir būtina, kad visi rinktųsi tą patį?
Priimtiniausia, turėti laisvą visuomenę kurioje visi gali nuspręsti kaip kiekvienam patinka. Komunistai tegul buriasi į darbo kolektyvus ir organizuoja statybas savo nuožiūra. Kapitalistai tegul gyvena į skolą ir patys vertina riziką. Yra vietos ir tretiems ir ketvirtiems sugalvoti savo statybų organizavimo ir finansavimo būdą.