Valdymas per baimę

Kad atsispirtum priešui, reikia išnagrinėti, kokiais metodais jis kariauja. Tik žinant priešininko kovos būdus galima sukurti veiksmingas gynybos priemones ir realiai pasipriešinti.

Ne paslaptis, kad šiuolaikinis karas – tai informacinis karas. Būtent informacinio ginklo pagalba mus pavergė tie, kuriuos priimta vadinti „Pasauline vyriausybe”, Komitetu 300 ir kitos smulkesnės valdančiosios organizacijos. Vienas pagrindinių ir mėgstamiausių vergvaldžių metodų – baimė.

Jei žmogus gyvena harmonijoje su savimi ir jį supančiu pasauliu, savo natūraliu ritmu – jam nereikalingas valdovas, diktuojantis savo valią. Toks žmogus yra laisvas ir pats priima sprendimus savo gyvenime. Pamėgink, prieik prie tokio žmogaus ir pasakyk: „klausyk, aš tave valdysiu” – vargu ar jis sutiks. Dėl to bet kuriai valdžios struktūrai reikia pagrįsti ir pateisinti savo egzistavimą, ir padaryti tai gudraujant. Ir jos tai daro – per baimę. Jos prieina prie žmogaus ir sako: „Tu žinai, kaip baisu gyventi pasaulyje? Pasižiūrėk – visur prievarta, melas, žiaurumai. Bet jeigu tu sutiksi padaryti mane savo valdovu, aš tave nuo viso to apginsiu”.

Iš esmės valdžia parduoda mums mūsų nuosavą baimę, kurią ji pati ir sukuria.

Kitaip ji niekam nebus reikalinga. Mainais valdantieji pasiima mūsų laisvę, mūsų nepriklausomybę. Ir žmogus noriai dalinasi su jais šiomis savo gyvenimo vertybėmis, su palengvėjimu perduoda valdžiai atsakomybę už sprendimų priėmimą, kadangi jis yra įbaugintas.

Štai taip supaprastintai galima apibūdinti valdžios mechanizmą. Jis pasireiškia tūkstančiais įvairiausių variantų, kuriuos reikia mokėti atpažinti. Pateiksiu kelis pavyzdžius. Viena seniausių baimių, kurią savo tikslais naudoja valdžia – Dievo baimė. Ir baugino žmones tiek Dievo nemalone šiame gyvenime, tiek amžina kankyne pragare po mirties. Kita paplitusi baimė – karo, išorinės grėsmės baimė. Tarybų Sąjungos gyvavimo laikais visus vakariečius jų vyriausybės baugino „raudonuoju pavojumi”, o Tarybų Sąjungoje savo ruožtu kalbėjo apie pūvančio kapitalizmo branduolines galvutes ir būtinybę susitelkti bei apsiginkluoti. Šiandien pavojus sklinda, kaip teigia daugelis išsivysčiusių šalių, iš arabų valstybių. Vyriausybės sugalvojo terorizmą, kuris pasirodė esąs labai veiksminga bauginimo priemonė. Nors bet kuris sveikai mąstantis žmogus supranta, kad mirtingumo statistikoje mirtys nuo terorizmo užima tikrai ne pačias aukščiausias lentelės eilutes.

Pasitelkusi žmonių baimę susirgti, medicinos pramonė darosi didžiulius pinigus, nors vėlgi, pagal statistiką, žmonija nepradėjo sirgti mažiau, nežiūrint grandiozinių medicininių mokslų pasiekimų. O ir daugelio brangių vaistų nauda abejotina. Vienas naujausių pavyzdžių – kiaulių gripo baimė ir grandioziniai pelnai, kuriuos žeriasi vakcinos gamintojai.

Begalė smulkesnių baimelių veikia buitiniame lygmenyje. Policija pateisina savo egzistavimą tuo, kad yra banditų. Kompiuterių antivirusų gamintojai – kad esama hakerių. Juristai – kad vyksta teisės pažeidimai (čia verta prisiminti juristų miestelį iš filmo „60-asis greitkelis” – red.past.). Ir panašiai. Vardinti galima iki begalybės.

Mūsų visuomenėje esama netgi speciali ekonomikos šaka, kuri darosi pinigus grynai iš baimės, negamindama jokio naudingo produkto, kitaip sakant, paprasčiausiai parazituoja visuomenėje. Tai – draudimas. Draudimo agento meno esmė – įbauginti žmogų kiek įmanoma smarkiau, kad jis patikėtų, jog jei nenusipirks draudimo, tai jį tučtuojau užgrius visos įmanomos ir neįmanomos bėdos. Verslas šis labai pelningas ir aktyviai peršamas valstybės. Nuo daugelio draudimo rūšių dabar jau netgi neįmanoma atsisakyti – tai ir automobilių draudimas, ir į bilietų kainą įskaičiuojami nelaimių kelionėse draudimai ir t.t. draudimo sferos finansinė apyvarta daug kartų didesnė už biudžetus įmonių, kurios gamina realiai naudingus produktus.

Su baimės pagalba taip pat kovojama ir su kitaminčiais. Pamėgink išsakyti nepatinkančią valdovui nuomonę ar pasipriešink visuotinai priimtai tvarkai – tave mažų mažiausiai tuojau pat paskelbs bepročiu ir padarys visuomenės atstumtuoju. O kas iš žmonių šito nebijo? Mumyse labai stipri baimė būtų atstumtiems artimųjų, mums svarbi aplinkinių nuomonė, jų pritarimas. Todėl ir šita baimė visu pajėgumu eksploatuojama manipuliatorių, kad išlaikytų mus reikiamose vėžėse.

Reikia pasakyti, kad jau iš pat pradžių žmogaus pasaulėžiūra šiuolaikinėje visuomenėje nuo pat pirmųjų gyvenimo metų formuojama tokiu būdu, kad žmogus būtų pažeidžiamas baimės jausmui. Jam formuojamas ne mozaikinis bet kaleidoskopinis pasaulio suvokimas  (kai mozaikoje trūksta kažkiek akmenukų – bendras vaizdas nėra iškraipomas, skirtingai nei kaleidoskope – truputi pasuksi ir vaizdas visiškai kitoks), padrikas pasaulio vaizdas, kuris visiškai iškraipytas (red.koreg.). Jam niekas nepasakoja apie tokias sąvokas kaip gyvenimo prasmė ir žmogaus paskirtis. Žmogų prikala prie žemės paviršiaus materialinės gėrybės ir malonumai, kurių jis bijo netekti. Jau mokykloje jis pradedamas bauginti prastais pažymiais, galimybe likti antriems metams ir neįstoti į universitetą. Vėliau darbdaviai baugina jį baudomis ir atleidimu iš darbo. Mūsų pasaulio vaizde dirbtinai sukuriamos skylės, kurias sumaniai naudojant galima įbauginti žmogų tuo, kas nežinoma, neištirta.

Aktyvų vaidmenį bauginime vaidina masinės informacijos priemonės.Pakanka pasižiūrėti per TV kriminalinę kroniką, kad pasidarytų baisu vaikščioti gatvėmis. Plačiai skleidžiamos per žiniasklaidą ir pasaulinio masto baimės – terorizmas, įvairiausi gripai ir pan.

Pratęsdami užburtą ratą mes ir patys pakankamai greitai išmokstame manipuliuoti artimaisiais per baimę. Vaikas rėžia tėvams: „Pabėgsiu iš namų!” Žmona baugina vyrą: „Štai išsiskirsiu su tavim, tada žinosi, ką praradai!” Dauguma santykių kolektyvuose ir šeimose konstruojami pasitelkus ne laisvę ir bendradarbiavimą (tandemo principu – red.past.), bet baimę ir priklausomumą.

Dauguma žmonių kone visą gyvenimą nugyvena kankinami begalės baimių – tiek nuosavų, tiek įpirštų. Gyvena jie nelaimingi, bet negali gyvenimo pakeisti, nes permainų jie taipogi bijo.

Baimė labai marga – tik spėjai išsiaiškinti su vienu jos pasireiškimu, kai tučtuojau išplaukia kitas. Dėl to, kad išsilaisvintume nuo baimės valdžios, reikia turėti jėgų save keisti. O pirmiausiai reikia įgyti tokią savybę kaip sveikas mąstymas. Trumpame straipsnyje neįmanoma pateikti recepto „kaip tapti stipria asmenybe”, tačiau galima pasakyti, kad vienas esminių momentų šiame kelyje yra tai, kad reikia išmokti pasitikėti nuosava patirtimi.

Pats pirmasis žingsnis ta linkme – atrasti laiko ir iš naujo permąstyti, iš naujo peržvelgti visą savo gyvenimą ir anksčiau sukauptą patirtį. Toks žingsnis jau pats savaime padeda atsikratyti begalės iliuzinių baimių ir neteisingų požiūrių. Paskui reikia išmokti imtis atsakomybės. Tame tarpe pradėti sąmoningai planuoti savo naują įgyjamą patirtį ir kurti strateginius gyvenimo planus. Jeigu žmogus pradeda eiti šiuo keliu, pats gyvenimas pasufleruos, ką reikia daryti toliau.

Baimės neįmanoma atsikratyti visiškai, bet galima, kaip sakoma, „pastatyti ją į vietą”. Reikia išmokti pasakyti savo baimei: „Ačiū už tai, kad įspėjai mane dėl pavojaus. Atsižvelgsiu į tai, analizuodamas situaciją. Tačiau sprendimą priimsiu aš, o ne tu”. Taip pat nevertėtų mestis į kraštutinumus ir pulti į neapgalvotą riziką vien dėl to, kad įrodytume sau ar aplinkiniams, kad esame narsūs.

Šitaip sąmoningai darbuodamasis su baime ir patirtimi (su savo psichika – red.past.), žmogus pamažu, bet užtikrintai pakeis savo [pasaulio] suvokimą. Ir vieną gražų momentą jis gali su nuostaba atrasti, kad jo pasaulio vaizde kažkas pasikeitė. Kad pas jį užgimė nauji prioritetai ir naujos vertybės. Kad jis orientuojasi ne į materialius daiktus, o į dvasinius dalykus. Kad dauguma jo baimių išnyko kaip šešėliai, sužibus naujai įgytam blaiviam mąstymui. Kad jis, pasitikėdamas savimi ir remdamasis savo paties patirtimi aiškiai žino, kas yra gerai, o kas – blogai. Kad jam nebereikia aplinkinių pritarimo, kadangi jis pats puikiai suvokia, ką jis daro ir kam to reikia. O svarbiausia – jis pats ir niekas kitas ėmė valdyti savo paties gyvenimą ir gyventi pagal sąžinę.

„… Ir bailumas, be abejo, viena iš didžiausių ydų. Taip kalbėjo Ješua Ha-Nocri. Ne, filosofe, aš prieštarauju: tai yra didžiausia yda”  (Poncijus Pilotas, „Meistras ir Margarita”)